Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka tęsia savo istorijos tyrinėjimus. Šįkart pristatydama leidinį apie įstaigos veiklą, ypatumus, aplinkybes ir problemas trijų okupacijų (sovietų, vokiečių, vėl sovietų) laikotarpiu. Kultūros paveldo tyrinėtojo Raimundo Klimavičiaus parengtame dokumentų rinkinyje „Karo verpetuose. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka 1940–1944 metais“ pirmąkart paskelbta bibliotekos įkūrėjos, pirmosios direktorės Elžbietos Jodinskaitės (1877–1951) autobiografija.
Apie naująjį leidinį – pokalbis su RAIMUNDU KLIMAVIČIUMI.
Kaip vyko dokumentų paieškos ir rinkimo procesas? Ar būta nesutapimų, netikėtumų?
Procesas nebuvo labai ypatingas ar su nuotykiais. Tai darbas – šįkart daugiausia Vilniaus archyvuose (išskyrus periodinę spaudą). Didelių staigmenų nebuvo, tačiau radau kelis iki šiol neskelbtus dokumentus. Didesnis nuotykis buvo laikas – dirbau per pandemiją, tad teko taikytis prie įvairių ribojimų.
Iš įdomesnių faktų – neatitikimai. Tiksliau, vienas 1941 m. spalio įsakymas. Juo bibliotekos direktore paskiriama Gražina Moigytė-Lastauskienė. Tai man buvo naujiena. Tačiau tada radau kitą dokumentą, kur pieštuku užrašyta „bibliotekininke“. Natūralus klausimas: kuris sprendimas tikras? Trečiame segtuve radau dar vieną dokumentą – čia vėlgi „bibliotekininkė“. Tad sensacija neįvyko😊
Ar šiuo leidiniu pavyko užpildyti Bitės bibliotekos istorijos baltas dėmes?
Šiuo klausimu derėtų pakalbėti plačiau – kas apskritai yra dokumentų rinkinys ir koks jo tikslas. Pirmieji dokumentų rinkiniai atsirado Vokietijoje XIX a. pradžioje. Priežastys buvo dvi – susidomėjimas Viduramžių istorija ir po visur išblaškytais šaltiniais. Istorikai ir dokumentų savininkai nusprendė juos fiksuoti – spausdinti. Tuo pat metu Vokietijoje formavosi istorizmo metodika. Pagrindinė jos idėja – istorija reikalinga ne tam, kad praeities pavyzdžiais mokytume žmones, kaip elgtis ateityje. Tikslas – parodyti, kaip buvo iš tikrųjų. O problema egzistavo – mat tuomet istorija laisvai interpretuota, todėl labiau priminė grožinę literatūrą.
Dar vienas vokiečių mokslininkas įvardijo tris tyrinėjimų pakopas: dokumentų paieška ir kaupimas; įvertinimas (kritinis, autentiškumo), interpretacija.
Mano požiūriu, istorikas privalo apsispręsti – ar atrasdamas praeitį būti kūrėju, ar restauratoriumi, t. y. iš atskirų akmenukų dėlioti mozaiką. Ne (pri)kurti, o restauruoti. Būtent tai darau ir aš. Todėl manau, kad baltas dėmes geriau palikti, o ne užpildyti savo požiūriu, interpretacijomis. Ir jokiu būdu neteisti, nes istorikas nėra praeities teisėjas.
Sutinku su Alfredo Ericho Seno žodžiais: pirmiausia istorikas turi būti sąžiningas. Tokia ir dokumentų rinkinio esmė – fiksuoti faktus ir įvykius. Nenutylint.
Ir visgi – ką svarbaus ir nauja pateikia šis leidinys?
Svarbiausias rastas dokumentas – 1940 m. lapkričio 27 d. sovietinei valdžiai parašyta bibliotekos įkūrėjos ir pirmosios vadovės Elžbietos Jodinskaitės autobiografija. Iš čia pagaliau sužinojome, ką ji veikė 20 metų – nuo 1900-ųjų iki 1921-ųjų. Šis laikotarpis iki šiol buvo balta dėmė. Pasirodo, E. Jodinskaitė gyveno pas brolį teisėją Šliselburge (Rusija – aut. past.), jam šeimininkavo. Čia apie 3 metus neatlygintinai dirbo bibliotekoje. Tai galiausiai paaiškina, kodėl ji tapo bibliotekos vedėja Panevėžyje – turėjo šio darbo patirties. 1917 m. jau buvo Leningrade, pas kitą brolį mokytoją, šeimininkavo ir jam. Po brolių mirties grįžo į tėviškę.
Žinoma, mįslių liko😊 Pavyzdžiui, E. Jodinskaitės nurodyta gimimo data nesutampa su įrašytąja bažnyčios metrikuose. Nei metai, nei mėnuo, nei diena.
Galėčiau išskirti dar vieną dokumentą – E. Jodinskaitės atleidimą iš vedėjos pareigų 1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams. Pasirodo, priežastis buvo amžius – nutarta, kad „per sena“, tektų pernelyg didelis krūvis. Tiesa, moteris nepasidavė – sprendimą apskundė, pagalbos kreipėsi Kaune – į pirmąjį generalinį tarėją P. Kubiliūną. Iš kur pažinojo? Greičiausiai susipažino, kai šis kalėjo (E. Jodinskaitė priklausė kalinių šalpos draugijai). O pareigų istorija baigėsi tuo, kad specialiai Jodinskaitei buvo sukurtas bibliotekos direktoriaus padėjėjo etatas – vienintelis Lietuvoje.
Vis dar egzistuoja stereotipų, kuriuos pakeisti gali istoriniai dokumentai ir faktai. Ar tai pavyko šiam leidiniui?
Mitų, stereotipų neįmanoma sugriauti staiga arba per trumpą laiką. Tačiau vieną galbūt ir galima paneigti – bibliotekų knygų fondų apsauga karo metais. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad kultūros darbuotojai slėpė vertybes savo rizika ir atsakomybe. Man pavyko rasti vokiečių instrukciją, kaip jos turi būti saugomos. Kokiomis sąlygomis, kokiuose pastatuose ir kt.
Tai leidžia tvirtinti, kad bibliotekų vertybių gelbėjimo akcija – ne darbuotojų iniciatyva, o vokiečių valdžios nurodymas. Turime pagrindžiantį kitą faktą – 1947 m. E. Jodinskaitei iškelta byla dėl be jokių sąrašų išvežtų paslėpti leidinių. Visgi prokurorė nutarė, kad įtariamoji nekalta.
Žinoma, būtų per drąsu teigti, kad absoliučiai visi slėpusieji vertybes vykdė būtent vokiečių nurodymus. Visgi didžioji dauguma – taip.
Ar ketinate tęsti bibliotekos istorijos tyrinėjimus? Gilintis į dokumentų po 1944 m. analizę?
Sunkus klausimas, į kurį atsakymo kol kas nežinau ir pats.
Kodėl? Tai nepatikimų dokumentų laikotarpis – nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos galėtume paskelbti. Karaliavo fiktyvios ataskaitos ir popierėliai pagal sovietinės valdžios norus. Dabar manau, kad tokie dokumentai galėtų būti skelbiami nebent nagrinėjant propagandos poveikį.
Kita vertus, turime asmens duomenų apsaugos reikalavimus. Juose apibrėžti tikslūs terminai, kada galima skelbti asmens duomenis.
Trečia, tų dokumentų labai daug. Gal palikime šį didelį darbą ateities kartoms😊
*****
Dokumentų rinkinio „Karo verpetuose. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka 1940–1944 metais“ leidybą finansavo Panevėžio miesto savivaldybė.
Skaitytojai knygą gali užsisakyti bibliotekoje, www.ibiblioteka.lt. Įsigyti – bibliotekoje.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
