Aktoriaus Algirdo Paulavičiaus paminėjimo vakare renginio vedėjo Albino Kėlerio įžanga trumpa – aktoriaus nėra, jis nepasirodys. Bet išgirsime teatrologės pranešimą, pamatysime filmą, išgirsime eilių ir kolegų aktorių minčių. Tai tik parodo aktoriaus Algirdo Paulavičiaus didybę. Ir mūsų gyvenimo trapumą atskleidžiančios eilutės: „Grojau veidu, balsu ir vardu. Kol beliko tik natos“.
Akrobatas ir filosofas
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja teatrologė dr. Asta Petrikienė pranešime apžvelgė aktoriaus A. Paulavičiaus kūrybą, jo išskirtinę karjerą. Puikios fizinės formos ir plataus apsiskaitymo A. Paulavičius įkūnijo Juozo Miltinio postuluotą idealaus aktoriaus tipą. 1965 m. atėjęs į teatrą nepamiršo pirmųjų Maestro žodžių: „Niekas čia jūsų varu nevarė“. Pirmas jo vaidmuo – Feliksas „Karuselėje“, netrukus – Edgaras „Mirties šokyje“. A. Paulavičiaus kūryba nusitęsė per dvi epochas. Ryškūs vaidmenys kine, bet jo interpretacijos teatre labai svarbios.
Pasak A. Petrikienės, toks aktorius ne tik vaidina, bet ir palaiko ryšį su žiūrovais, pagrindinis jo vaidmuo scenoje – pasakotojas. Teatras – tai erdvė, kurioje atsiskleidžia jo emocijos: pyktis, džiaugsmas, skausmas. A. Paulavičius įkūnijo J. Miltinio teatro akrobato ir filosofo mintį. Aktorius tampa žmogaus ir visuomenės tyrinėtoju, yra kertinis teatro akmuo, atveria žmogaus būsenos gelmes.
Eruditas, poezijos mylėtojas, brangus miestui
Dokumentinio filmo apie A. Paulavičių kūrėjas Jonas Čergelis pasakojo: „Kai aktorius Algirdas Paulavičius vaidino „Mirties šokyje“, aš kabinau paltus rūbinėje. Medžiagos filmui toli ieškoti nereikėjo – tik pasiknaisioti stalčiuose“. Filme matėme aktorių sėdintį bibliotekos kambaryje – Algis didelis knygius ir eruditas.
Aktoriaus neįsivaizduojamas be poezijos. Vakare šį pomėgį iliustravo Juozo Miltinio dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos auklėtinės Mija, Rusnė ir Milėja – jos skaitė A. Paulavičiaus mėgtų poetų – Vytauto Mačernio, Jono Strielkūno ir Jacquesʼo Prevertʼo – eiles.
Panevėžio miesto savivaldybės vicemerė Loreta Masiliūnienė sakė: „Tai išskirtinio talento asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką miesto ir šalies teatro istorijoje. Žinomas kiekvienam panevėžiečiui, buvęs Juozo Miltinio dramos teatro aktorius. Tai ypatingo talento kūrėjas, nusipelnęs artistas, 2013-ųjų Metų panevėžietis, Algirdas Paulavičius minėtų garbingą jubiliejų.“
Kolega, pasakotojas, dabita, džentelmenas
Šiltuose, atviruose kolegų aktorių prisiminimuose A. Paulavičius atsiskleidė ir kaip jautrus bei supratingas scenos partneris, ir kaip nepakeičiamas pasakotojas, dabita, džentelmenas.
Aktorė Asta Preidytė sakė: „Gyvi esame tiek, kiek mus prisimena. O tų prisiminimų begalės. Algis mėgo vaidinti ir scenoje, ir gyvenime. Mylėjo kiekvieną tekstą. Kai reikėjo atsistoti šalia scenoje, po kelių minučių pasijusdavai komfortabiliai. Jaučiau petį, pasitikėjau – ir tai kėlė“. Ji prisiminė ir pirmą spektaklį po Miltinio išėjimo, jame vaidino A. Preidytė ir Algis. „Režisierius sugalvojo, kad aš, jauna mergina, turiu mušti jį. Galvoju: kaip? O Algis sako: „Tai trenk kaip priklauso“. Išėjo taip, kad aš jam praskėliau lūpą. Algis ir sako: „Dabar teatre yra trys mergos, kurių bijau. Dalia Melėnaitė, Gražina Urbonavičiūtė, o dabar ir tu“. Kartu Algis buvo mylimas. Jis buvo organiškas, pilnas komplimentų… Šalia Algio visada buvai dama“, – pasakojo A. Preidytė.
Vakaro vedėjas Albinas Kėleris priminė kažkada sakytus Algio žodžius: „Teatras – kaip liga, kaip alpinisto ėjimas į kalnus. Ir bijau, ir prakeikiu, ir noriu bėgti, vis tiek negaliu pabėgti“.
Savotišku patvirtinimu tapo aktoriaus Vytauto Kupšio prisiminimai. „Algį sutikau, kai buvau septyniolikos. Jis su mano broliu ir Vaclovu Šarausku atvažiavo į mano tėviškę Darbėnus. Ką čia slėpti, užėjom į parduotuvę. Ir visi į vitriną, kur alkoholis. Brolis – degtinės, Algis – dvi. Susėdome gamtoje. Pirmas iškrito brolis, po kelionės buvo pavargęs, tada Šarauskas, o Algio rankos vis plačiau ir kalba, kalba, kalba. Pasakoja, vardija su datom, pavardėm. Parėjom iki namų. Jis vėl kalba, pasakoja, pavyko man pabėgti. Tada susirado mano močiutę. Ta iškepė kiaušinių, o Algis vis pasakoja, pasakoja ir vėl pasakoja be sustojimo.“
Kita V. Kupšio istorija: „Atrodė, tai žmogus, kuris lengvai eina per gyvenimą. Kartą nutiko taip, po Gusto išėjimo. Buvo dveji ar treji metai, kai dirbau teatre. Banionis pasikvietė ir liepė ruoštis Gusto vaidintam vaidmeniui. Įeinu į grimo kambarį ir pradedu bliauti, ištiko isterija. Pasirodo A. Paulavičius ir sako: „Teatras nėra kolektyvas. Teatre nėra draugų. Tik konkurentai. Kai iš tavęs gyvo vaidmenį atims, tada verk.“ Jis tuo paviršutiniškumu maskavosi. Jis buvo gilus žmogus.“
Aktorės Gražinos Urbonavičūtės pasakojimas apie kolegą ir atviras, ir jautrus. „Daug kas žino, kad aš jį atvedžiau į teatrą. Tai buvo mano kaimynas iš Josvainių gatvės. Algis buvo mūsų, merginų, dėmesio centre. Išeidavome pašlifuoti šaligatvių ir laukdavome, kol praeis su draugu. Algis buvo nepaprastas dabita: siauros kelnės, baltos kojinės, raudonas megztinis ir juodas šniūrelis vietoj kaklaraiščio. Kartą su Algiu susitikome geležinkelio stotyje, vėlyvas metas, laukiu traukinio. Kalbėjome apie teatrą. Tuo laiku daug iš studijos paėmė į kariuomenę, buvo ieškoma išvaizdžių vyrukų, ir sutapimas – sutinku ir pasiūlau Algiui pabandyti. Tada užsiminiau Miltiniui.“
Su A. Paulavičiumi jai teko vaidinti didelius vaidmenis spektakliuose „Kelionė į Akapulką“, „ Aš moteris“, „Trys seserys“. Įsiminė jautriai sakomas Algio personažo Veršinino tekstas: „Pripratau prie jūsų. Ačiū jums už viską… Atleiskit, jei kas buvo negerai. Daug, labai jau daug aš kalbėjau ir tai atleiskit, neminėkit bloguoju…“ G. Urbonavičiūtė įžvelgia jame ir Veršininą, įsimylėjusį majorą, ir personažą be žodžių iš „Hananos, kelkis ir eik“, su giluma žiūrintį į degančią bengališką liepsnelę.
G. Urbonavičiūtė pasakoja: „Lietuvos TSR Aukščiausioje taryboje mums suteikė nusipelniusių artistų vardus. Grįžtame į autobusą Gedimino prospektu, aš tyliu ir Algis tyli. Viduryje prospekto sudėtos dėžės su daržovėmis. Staiga tylą nutraukia Algis: „Kokios gražios bulvės, ar turi?“ Sakau: „Yra kelios namie“. Algis: „Tai nusipirk, aš panešiu“. Man taip ir įstrigo: valstybinis apdovanojimas ir bulvės. Nesibičiuliavom, nesikieminėjom – taip buvom išmokyti Miltinio. Bet visada žinojau: jeigu kas, dar yra Algis. Pasigendu ir trūksta.“
Kantrybė ir nepaprastas nuotykis
Nuoširdus tarsi paskutinis vakaro akordas buvo Reginos Kairytės pasisakymas: „Sveikinu tave, Algeli, su gimtadieniu. Puokštę gėlių atiduodu tau, Irena, už kantrybę ir tarnystę.“
Labiausiai aktoriaus pasigenda tie, kas buvo arčiausiai. Irena Milaševičiūtė-Paulavičienė pažvelgė į jųdviejų ryšį cituodama Nyčę: „Gyvenimas – tai nuotykis. Vienaip ar kitaip elgsitės, jis bus nuotykis. Tas mūsų nuotykis prasidėjo 1977 m. ir išliko visą gyvenimą. Nelengvas, nepaprastas, bet gražus.“
A. Paulavičius turėjo talentą ir vaidinti scenoje, ir būti dėmesio centre gyvenime, tačiau kartu gebėjo sukurti jaukumo atmosferą tiems, su kuo bendravo, kūrė, kas buvo šalia jo.
Projektą „Nešdavo save į šventę ir pats buvo šventė. Aktoriui Algirdui Paulavičiui – 80“, kurį įgyvendinant vyko renginys, finansuoja
