Šįkart Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje NEVĖŽIS – nuo penktokų iki dvyliktokų, nuo meile trykštančių eilių iki pasakų, nuo Panevėžio iki Subačiaus Kupiškio rajone. O ukrainiečiai iš „Žemynos“ progimnazijos į projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ įnešė publicistinių memuarų žanrą.
Klaudija Žagunytė (5 kl.)
„Laisvalaikiu keliauju, sportuoju, domiuosi įvairia veikla. Tačiau labiausiai aš mėgstu kurti. Rašau pasakas. Jas rašyti pradėjau nuo pirmos klasės“.
Gudrioji lapė Buvo vasara. Obuoliai viliojo iš tolo. Vieną rytą kiškis Striksis nusprendė prisiskinti obuoliukų. Eidamas netikėtai sutiko savo draugę lapę Kanapę. – Ką čia nešiesi? – paklausė lapė. – Štai prisiskyniau šviežių raudonų obuolių, – atsakė kiškis. – Gal duotum kelis? Iškepčiau pyragą, tave pavaišinčiau, – gražiai melavo Kanapė. – Ne-ne-ne! – sušuko Striksis. – Duosiu tau visą maišą. Apsidžiaugė lapė gavusi visus obuolius. Parsitempė maišą namo. Pažadą pamiršusi, prisėdo prie stalelio ir ėdė sau viena raudonšonius, kol pamatė, kad maišas tuščias. Kitą rytą, kur buvęs, kur nebuvęs, atšuoliavo Striksis. Pravėrė lapė duris, bet pyrago kvapo visai neužuodžia. „Pyrago nė kvapo“, – pagalvojo kiškis ir nusiminė. – Nebūsiu tavo draugas, – pasakė supratęs, kad draugė jį apgavo, ir nustriksėjo. Iš pradžių lapė Kanapė daug negalvojo apie pasakytus Striksio žodžius, tačiau po dienos jai pradėjo kažko trūkti, kažko širdelę suspaudė, tarsi akmenėlis būtų įkritęs. Nuliūdo dabar ir lapė. „Prisiskinsiu obuolių ir iškepsiu obuolių pyragą, gal Striksis atleis man, melagei.“ – mąstė lapė. Gražiai sugalvojo. Iškepė patį skaniausią obuolinį skanėstą ir pasikvietė Striksį. Sėdėdami abu, arbatėlę gerdami, kiekvienas galvojo, kaip svarbu turėti draugą. Neverta dėl obuolio ar gabalėlio pyrago jo prarasti.
Urtė Matickaitė (5 kl.)
„Lankau muzikos mokyklą, mokausi groti gitara. Tačiau turiu dar vieną pomėgį – mėgstu rašyti įvairius kūrinius“.
Knygos Gyveno kartą ežiukas Mažiukas. Mažesnis už drugelį ir vikšriuką. Mėgo jis skaityti knygas, enciklopedijas, žinynus, žodynus, žurnalus ir laikraščius. Skaitė jis visur ir visada: rytais, vakarais, naktimis, dienomis. Žodžiu, graužė knygas vieną po kitos. Savo namuose knygų daug turėjo, tačiau vieną dieną knygų skaitymui nebeliko. Nuliūdo ežiukas, ką reikės dabar daryti. Numirs iš nieko neveikimo. Nusprendė tas pačias knygas skaityti dar kartą, bet greit pabodo. Numetė viską į šalį, sėdi ir mąsto: – Ką man dabar daryti?.. Ką veikti ir kur man padėti tiek daug knygų? Kas jas iš manęs visas paims? O jeigu suplėšys ir sugadins... Visokios mintys sukosi ežiuko galvoje. – Padovanosiu knygas savo miško bibliotekai. Bibliotekininkė Voverė jas mylės kaip savo, – nusprendė Mažylis. Ir išlėkė ežiukas į biblioteką tempdamas krepšius, pilnus knygų. Padavė jas Voverei, o ji jam įteikė bibliotekos kortelę, ežiukas oficialiai tapo bibliotekos lankytoju. Apsidžiaugęs bėgo mažylis rinktis knygų, knygelių, pasakų ir pasakėlių. Grįžęs namo čiupo pirmą pasitaikiusią ir godžiai skaitė. Taip buvo pasiilgęs skaitymo.
Augustė Juzulėnaitė (9 kl.)
„Aš esu paprasta muzikantė, laisvalaikiu domiuosi literatūra, muzika, moto-sportu, lankausi koncertuose, mokausi. Jau keletą metų domėjausi įvairiais eilėraščiais, jų kūrimo procesu ir prasme, tad kilus norui kurti pradėjau nuo jų. „
Visuomenė Man skaudu matyti dabartį, Man skaudu regėti ateitį. Tiesa mane gąsdina, Melas vis apakina. Aš delčioj išeisiu, Pilnaty sugrįšiu. Ji pilna, o aš tuščia Lyg radijo grojimas nakčia. Ateitis tuščia, dabartis pilna, Praeitis svarbi, o delčia toli. Daug klausau, mažai girdžiu. Užsimerkiu ir vis tiek stebiu. Ar tokia lemtis – mano ateitis? Aš mąstyt nenoriu, Pasiduot bijau.
Rugilė Pilkauskaitė (12 kl.)
„Galima sakyti, yra globojama net kelių meno mūzų: ji yra muzikantė, labai gražiai dainuoja, stebina dailės kūrybiniais darbais. Mergaitė turi ir literatūrinių gebėjimų: yra puiki skaitovė, renginių vedėja, bando kurti,“ – Vita Špokauskienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Mano pasauliai Visus savus pasaulius Sudėjau į tavas rankas. Žiūrėdama į Saulę, Maniau, jie patys kelią ras. „Ieškok”, sakydavai tu man. Dabar aš ieškau, bet sunku atrast. Sunku atrast, kai nežinai, ko ieškai. Žemėlapio šitam dalykui dar nėra nupiešta. Pasaulius tu man grąžinai, Bet ne visi sugrįžo. Ir ta mintis „jie pasiklydo” Kankins mane ilgai. Ir neprisimenu, kurie Iš tų pasaulių dingo. Neprisimenu, kuriuos daviau, O kuriuos pasilikau. Todėl dabar sunku juos rasti. Ir labai baisu visiems laikams prarasti. Juk jie maniškiai, Jie iš manęs, jie mano. „Prašau, sugrįžkite”, – širdis manoji sako. Kartais Gal kartais mums užtenka tiek, kiek turim. Nenorėkime per daug. Kartais sunku išsaugot viską, ką dabar mes turim. Nenorėkime per daug. Per daug nespėsime ir sužiūrėti. Nespėsime nei labas pasakyt. Nespėsime ir atsisveikint. Nespėsim nei arbatos atsigerti Arba kartu pavalgyt. Reikia išmokt norėti po truputį. Galbūt dabar daugiau turėti vietos neužtenka. Gal kitą kartą vietos bus. Dabar tiesiog išmokim būti. O visa kita gausim, kai kita banga atplauks.
„Mokau aštuntokus iš Ukrainos. Jiems labai svarbu pasidalinti savo patirtais išgyvenimais. Lietuviškai kalba mažai, tačiau ukrainiečių, rusų kalba pasakoja daug ir atvirai. Pastebėjau, kad Veronikos, Danill pasakojimai įdomūs. Paprašiau juos užrašyti. Gal jie būtų įdomūs ir kuriantiems jų bendraamžiams,“ – Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė.
Daniil Reinartas (8 kl.)
Širdyje apsigyveno nerimas – Karas! – šaukia paskambinusi mama, kūną sustingdo baimė. – Kas dabar bus?“ – svaigsta galva, – „Baigėsi mūsų laimė.“ 2022 m. vasario 24 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Ukrainą. Gyvenau Kovelio mieste, esančiame Voluinės srityje. Mano susidūrimas su karu prasidėjo 7 valandą ryto, kai rengiausi į mokyklą. Kaip įprastai susiruošiau, norėjau eiti, ir netikėtai suskambo telefonas. Skambino mama. Ji nervingai šaukė „karas prasidėjo!“. Aš nieko nesuprasdamas jos klausiau „koks karas?“. Ji susijaudinusiu balsu liepė man skubiai žadinti vyresnę seserį. Aš labai išsigandau. Greitai nubėgau į sesers kambarį ir sušukau „karas!“. Mano sesuo pabudo, pašoko iš lovos ir įjungė televizorių. Diktorius kalbėjo, kad visur bombarduoja. Iš baimės pakirto kojas. Į mokyklą nėjau, sėdėjau prie televizoriaus ir klausiausi, kaip Ukrainos miestuose viskas naikinama. Tik vėlai vakare visas įsitempęs, smarkiai nerimaudamas atsiguliau. Naktį pabudau ir nebegalėjau užmigti, nes be galo jaudinausi. Iš ryto su sese važiavome į bunkerį. Aš pradėjau smarkiai drebėti, mane ištiko panikos priepuolis. Kai peržengiau bunkerio slenkstį, šiek tiek apsiraminau. Sėdėjom bunkeryje dvi dienas. Antrą naktį telefone gavau žinutę. Rašė mano brolis, kuris gyvena Lietuvoje, Panevėžio mieste. Jis pakvietė mus pas save į Panevėžį. Grįžome iš slėptuvės į namus, susiruošėme ir su mama išvažiavome. Sesuo su vyru pasiliko Ukrainoje. Iki Lenkijos sienos mus nuvežė draugai. Lėkėme 200 kilometrų per valandą greičiu. Pasienyje stovėjome tris valandas, kol priėjome pasienio punktą. Kai kirtome sieną, užplūdo liūdesys. Pradėjau galvoti, kada vėl pamatysiu savo draugus, kada galėsiu su jais eiti pasivaikščioti, sportuoti, maudytis. Širdį slėgė nerimas, nežinojau, kas manęs svetimoje šalyje laukia. Raminau save mintimis, kad išvykdamas iš namų gelbėju savo gyvybę...
Veronika Kucheriava (8 kl.)
Karas atskyrė nuo namų – Močiute, karas! Bėkime iš čia – gyvybė juk visų svarbiausia. – Jei žūti lemta bus, tokia mano dalia, paklusiu Viešpačiui Aukščiausiam. Iki karo aš su mama gyvenau Dniepropetrovsko srityje, Krivoj Rigo mieste, esančiame netoli Dnipro. 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, visi aplink kalbėjo, kad prasidėjo karas. Aš tuo netikėjau, nenorėjau tikėti. Vis galvojau, kad tai netiesa. Tik tada, kai pradėjo bombarduoti miestą, labai išsigandau, supratau, kad gyvybei gresia pavojus. Gelbėdamos savo gyvybę, mes su mama išvažiavome pas močiutę, gyvenančią kaime, esančiame maždaug už 100 km nuo mūsų miesto. Čia buvo kur kas ramiau nei mieste. Pas močiutę pragyvenome dvi savaites. Per tą laiką čia atskriejo viena raketa. Ji nukrito oro uosto teritorijoje, netoli močiutės namo. Tai mus labai išgąsdino, ir mama nusprendė, kad reikia mums išvykti į kitą šalį. Lietuvoje gyvena mūsų giminaičiai. Susisiekę su jais, nusprendėme palikti savo gimtinę ir vykti į Lietuvą. Tuo metu mums svarbiausia buvo mūsų saugumas ir išgelbėta gyvybė. Išvažiuodamos iš Ukrainos, labai norėjome kartu pasiimti ir močiutę, bet ji atsisakė palikti savo namus. Ukrainoje liko ir mūsų augintiniai – šuo ir katė. Liko draugai, giminės, kaimynai, artimieji. Pasiėmusios reikalingiausius daiktus, iš Krivoj Rigo miesto kartu su kitais pabėgėliais išvažiavome į Lvivą, iš jo į Lenkiją. Iš Lenkijos atvažiavome į Lietuvą, į Kauną. Iš Kauno mus nuvežė į Raseinius ir ten apgyvendino. Raseiniuose pragyvenome pusmetį. Paskui persikėlėme į Panevėžį, nes dideliame mieste mamai didesnės galimybės gauti norimą darbą. Panevėžyje gyvename antrus metus. Čia, Lietuvoje, mums daug geriau negu kariaujančioje Ukrainoje, nes čia nereikia bijoti dėl savo gyvybės, turime kur gyventi, mama dirba, aš mokausi. Lyg ir viskas čia gerai, esame draugiškai priimtos, mumis rūpinasi, bet vis tiek laukiu tos dienos, kada galėsime grįžti į saugius savo namus, susitikti su artimaisiais...
Marija Vaičikonytė (12 kl.)
„Jautri, kukli, meniška – tokią ją pažinau, kaip mokinę, pradėjusi mokyti 11-oje klasėje. O šiemet nuostabiausi jausmai užplūdo sužinojus, jog Marija rašo… Man atrodo, geriausiai jos kūrybą apibūdina jos pačios žodžiai,“ – rašo Panevėžio 5-sios gimnazijos mokytoja Laima Kuodienė.
„Esu abiturientė, 12-toje klasėje poilsį atradau kūryboje. Pastaruoju metu jaučiuosi laiminga. Manau, būtent todėl savo mintis ir užplūdusią ramybę galėjau paversti eilėmis. Kaip ir kiekviename gyvenime, būna ir nerimo, abejonių ar nesusipratimų, todėl, užuot laikiusi viską savyje, tiesiog ėmiau ir parašiau į telefono užrašų knygelę. Taip atsirado mano eilėraščiai (daugiausiai apie meilę) ir pora dainų, kurias galbūt kažkada išleisiu. Norėčiau kada nors būti menininkė, na, arba dainininkė“.
... Niekada nemėgau cigarečių kvapo, o Tu kvepėjai cigaretėmis Bet man nerūpėjo Ir riebaluoti plaukai, neplauti savaitę, tau netrukdė Bėgam kartu Bėgam nuo gyvenimo Tik kad keisti tie gyvenimai Panašūs nors patirtys visiškai kitokios Planai apie ateitį Gal tu svajoji? Atrodai kaip su violetiniais akiniais Įsivaizduoji, romantizuoji, tavo paglostymai Taip nuramina Ir kelia klausimą Kiek ilgai Kiek tu Kiek aš Pajėgsim? Kol kažkas neatsitiks, kol gyvenimas neužgrius tavęs Arba manęs Galėčiau pasakyt, kad myliu tave, kad ir dabar, bet tai būtų netiesa Tau gera kalbėt, man gera klausyt Vyšnios Ar tu įstrigai? Užuodžiu tavo kvapą ant savo rankos Ir žvilgsnį, kai atrodo vos nepasibučiavom Meile, Tavęs nėra, o aš guliu ant tavo lovos Mintimis sugrįžtu į viską, kas vyko Vakar ir šiandien Ir visą šį mėnesį Viskas susimaišo Tik milisekundės dalimi Praskrenda tam tikri momentai Pojūčiai Patyrimai Žodžiai Frazės Veiksmai Viskas maišosi tarpusavyje Net neišeina susikaupti, kad Prisiminčiau visą įvykių eigą. Darausi lietuvių konspektą, Valgau „mac‘n‘cheese“su paprikom Žiūriu „ogis ir tarakonai“ Klausausi Monikos Liu Jaučiuosi rami ir saugi Šią popietę Gyvenimas tobulas Jaučiuosi laiminga Ir darydama visus šituos dalykus Kartas nuo karto grįžtu į tave Ryte stipriai rankomis Apglėbęs mano krūtinę Pavadinai mane „meile" Rudens gėrybės Ištinusios akys, bijančios šviesos Kvepalai ir rausvos lūpos Susipynusios su raudona berete ant galvos Žavinga išraiška žvilgtelėjau į veidrodį Išskubėjau Vakar kepiau, o šiandien Slidžios rankos nuo pyrago, Kuriame sutilpo beveik pakelis sviesto Saldu, saldu - smaližių svajonė Apsalti iki tol, kol pasidarys kartu burnoje Taip ir gyvenime: Nenorėk per daug, nes bus kartu Pasiilgau tavęs, tavo lūpų skonio Aš gliukozė tavo smegenims Ir rankų, suspaudžiančių stipriai, stipriai Neišeik, nepabėk, kaip upė nenuplauk Noriu, kad būtum ežeras, į kurį vis galėčiau grįžti, jame ištirpti ir išnykti... Aš būsiu dar viena banga ežere Tavo amžina banga Kelionė į Vilnių Trečiadienis. Pamokų nemažai. O aš, kupina energijos, Judu į Vilnių. Su „Bananacar“, Tiksliau su raudona KIA Vairuotojas – Bronislavas, 13 metų šuniukas, jaučiantis tik prisilietimus ir glostymus, Nes yra aklas ir kurčias Mašinoje skamba Vilkickytė, Pokalbiai apie ruskoje radijo Ir „50 cent" koncą Kaune . Kelionė už 7€ Ir septynios eilutės apibūdinančios kelionę. Rytas Šį žavingą rytą, pamiršusi nusiplauti veidą ir suvalgiusi naktivakarienės likučius Kuprinėj turėdama du ryšulius raktų Stoviu stotelėj ir matau atvažiuojantį 10 autiką Nors šiandien sušils iki 26 laipsnių Rytmetinio oro gūsių nemėgsta kojos basankėse ir Marija pradeda čiaudėti Turiu daug vilties Kuri tikiuosi bus išpildyta Kad cigaretes vėl pakeis rožės Kaip anąkart Kai vietoj cigarečių pakelio išniro Viena didelė kvapni ryški rožė Sakei „Palauk, pamiršau cigarečių nusipirkt" Ir grįžai su gėle. Apkabinimas Rytais net pasidarė nesunku atsikelti Nes nejausdama tavo apkabinimo Lengvai pakylu iš lovos Joks šilumos jausmas nesulaiko Ir jausmas kai apkabini mane Pralenkia viską Ir todėl ryte be jo greitai pabundu Skaudulys Tušti žodžiai... per vėlai pasakyti Taip ilgėjausi tų rankų O dabar jos mane nenoriai glaudžia Skaudini, kad vis dar slepiesi Juk žinai, kad suprasiu Tai kodėl tyli ir verti mane kankintis? Ne aš kalta, bet kodėl skaudu man? Žaidi žaidimus (nekenčiu žaidimų), Jie kvaili ir egoistiški „įrodyk savo tiesą", „išgąsdink mane", „einu parūkyt cigaretę" Nekenčiu žaidimų, sumurmu sau panosėj Kvėpuodama grynu oru per balkoną Vis žaidžiu laimės ratą Kokį tave išsuksiu? Ar verksiu, ar džiaugsiuos, ar skaudės? Ar tu sakysi, kad tai smulkmena...
Rokas Daugėla
„Aš kuriu eiles apie meilę, tokią truputį liūdnesnę. Man labai patinka skaityti nežinomų autorių poeziją, įdomu, kaip jie perteikia tam tikrus dalykus, o ypač meilę gamtai, kitam žmogui ar net sau. Mane paskatino rašyti draugai. Taip ir prasidėjo mano kūrybos kelias. Rašydamas išlieju savo mintis apie meilę: kaip išgyvenu ją, kas skatina mylėti, idealizuoti mylimą žmogų ir kodėl aš jo niekad neturiu. Mano kūryba yra kaip istorijos vadovėlis, kurį atsivertęs pamatau, kaip aš pasikeičiau. Ji tarsi dienoraštis, geriausias draugas, kuris įprasmina kiekvieną smulkmeną“.
Kodėl Tas trumpas ir sunkus klausimas – kodėl. Jis iškilo šitaip netikėtai… Aš atsakysiu trumpai, trumpai – todėl Reiks tą padaryti, kaip manai Kodėl tu man sakai, jog negraži esi? Aš tave mačiau ir tu tikrai gražiai atrodai. Gal šiandien tu mane pamilsi? Ai, palauk – tai tik sapnai... Ir visa tai nusėda taip lėtai Ant labai sunkios krūtinės, Juk praradau tave dėl puikybės. Bet tas tavo klausimėlis tiek daug privėlė Ir paliko tiek naktų bemiegių. Jis prilipo kaip dėlė.