Tai paskutinis buvusio Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininko, leidinio „Laisvas žodis“ redaktoriaus ARNOLDO SIMĖNO prisiminimų ciklo pasakojimas. Atsiminimų apie Steigiamąjį suvažiavimą antra dalis (pradžia – spalio 20 d.).
* * *
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas vyko spalio 22–23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose. Tada žmonių lūkesčiai pagaliau buvo suformuluoti dokumentuose. Vis dėlto sąmonėje blykčiojo dar kažkas, apie ką garsiai nebuvo kalbama…
Pasinaudodami bendra Lietuvos žmonių nuotaika, komunistų vadai Algirdas Mykolas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas išnaudojo momentą ir suvaidino intermediją „Vilniaus Katedros grąžinimas tikintiesiems“. Čia pat – salėje! Va kaip reikia dirbti! Pasitikėkit. Ir, reikia pasakyti, tvyranti visuotinio džiaugsmo nuotaika darė savo: didelė dalis Lietuvos buvo linkusi atleisti už praeities nuodėmes „tam grįžusiam paklydėliui“.
Trispalvės virš teatro iškėlimas, gatvių pavadinimų atkūrimas ir naujų suteikimas, svarbių tautos datų šventimas ir netgi 1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas – visa tai buvo, kaip dabar madinga sakyti, minkštieji projektai. Kitaip tariant, buvo maloningai duodama, nes nesunkiai, jeigu kas būtų keitęsi, vėl galėjo būti atimta. „Tautiška giesmė“, Vytis herbe, Vilniaus katedra, istorinių paminklų atstatymas ir tremtinių palaikų grįžimas, net partizanų palaikų perlaidojimas – visa tai tebuvo pateikiama kaip įrodymas, jog kompartija keičiasi, persitvarko. Taip pažymėta riba, iki kurios buvo galima eiti, ir primygtinai teigta, jog „TAI LEIDO persitvarkanti partija, pasmerkusi stalinizmo nusikaltimus, tokiu būdu su kaupu išpirkusi savo nuodėmes“. Na ir, be abejo, pasiryžusi toliau vesti į šviesų rytojų.
Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu, išgirdę kauniečio Rolando Paulausko kalbą apie realios Nepriklausomybės atkūrimą, daugelis negalėjome patikėti savo ausimis. Iš kur toks naivumas – atskleisti tikruosius ketinimus! Mes apie TAI galvojome, tačiau įsivaizdavome, jog niekas anapus net neįtaria, ką mintijame iš tiesų. Sąjūdis buvo kaip netikėta galimybė, kurią prarasti buvo per didelė prabanga. Tas mūsų šventas naivumas…
„Ketvirtąją“ valdžią iš dalies jau turėjome. Buvo „Sąjūdžio žinių“, savaitraščio „Atgimimas“ precedentas, TV laida „Atgimimas“, „Veidrodis“. Panevėžyje – Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinys „Laisvas žodis“, vietinio radijo laida… Tačiau kur trečioji, antroji, pirmoji valdžios? Laukė kiti, gerokai labiau provokuojantys, žingsniai…
Jau minėjau, kad valdžia buvo pasiryžusi aukoti visą „dekorą“, bet esminių pozicijų, savo politinių galių užleisti neketino. Jas pasiimti dar reikėjo Sąjūdžio pastangų. Ir laiko.
