Tęsiame prisiminimų ciklą su buvusiu Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininku, leidinio „Laisvas žodis“ redaktoriumi ARNOLDU SIMĖNU.
***
1988 m. vasarą ir rudenį išgyvenome emocijų potvynį. Per Lietuvą vilnijo mitingai – ženklas, kad tose vietose jau gyvuoja iniciatyvinė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vietos grupė.
Panevėžys išgyveno viską, ką ir Lietuva. Čia iniciatyvinė grupė apie gyvavimą mieste garsiai apsiskelbė rugsėjo 11 d. Tada į Aukštaitijos stadioną buvo susirinkę apie 30 tūkstančių žmonių. Tikrai ne vien iš Panevėžio. Mitingas tęsėsi pusantros valandos ilgiau, negu buvo leidęs partijos komitetas. Ką darysi – žmonės norėjo išsikalbėti…
O vėliau laukė istorinis įvykis – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) steigiamasis suvažiavimas, į kurį užsiregistravo 1021 delegatas.
***
Panevėžio delegatų į suvažiavimą rinkiminė konferencija jau buvo praėjusi, delegacija buvo aiški. Tačiau norėjosi dar kažko viešesnio. Trispalvės vasarą LPS mitinguose buvo keliamos visoje Lietuvoje. Nebepamenu, kas pasiūlė palydų į Steigiamąjį proga Panevėžyje Trispalvę iškelti ne laikinai, proginę, o nuolatinę.
Idėja patiko. Dėl vietos didelių diskusijų nekilo. Nors buvo paminėtas viešbutis „Nevėžis“, kaip aukščiausias centre pastatas, tačiau teatras, kaip reikšmingiausia Panevėžio kultūrai vieta, tiko visiems. O dar turime maestro Juozą Miltinį, kuris gal sutiktų dalyvauti ceremonijoje. Žodžiu, scenarijus jau buvo besivyniojąs, įgaunantis pagreitį… Vienok svajones dar reikėjo suderinti su kompartijos miesto pirmuoju sekretoriumi Narimantu Vaitkevičiumi ir Vykdomojo komiteto pirmininku Juozu Bečeliu.
Išrinkome atstovus deryboms. Tarp jų, kaip redaktorius, patekau ir aš.
Atmenu, kad vizitas į partkomą užtruko. Garso įrašas, dabar saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje, užima didesnę pusę magnetofono juostos.
Kalbėjomės ir apie vėliavos iškėlimo vietą, scenarijų. Buvo valdžios siūlymas neskubėti, nesiderinti prie išvykimo į Sąjūdžio suvažiavimą.
– Atvirai pasakysiu: man šita vėliava jokių sentimentų nekelia, ne su ja užaugau, – neslėpė J. Bečelis.
Mes jį supratome. Nors komunistas, funkcionierius, tačiau sąžiningas, neslepia savo požiūrio. Išsakė mandagiai, gerbdamas kitą nuomonę. Ir nepacitavo žinomo „klasiko“ Algirdo Brazausko, 1988 m. vasarą Katedros aikštėje pareiškusio apie Trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“.
Galų gale nutarta – spalio 21 d. keliam dvi vėliavas: virš teatro ir ant stiebo apačioje, Laisvės aikštėje, tarsi dubliuodami ceremoniją. Apačioje kels J. Miltinis. Jeigu sutiks, jeigu nesirgs. Aktorius Algirdas Paulavičius žada pakalbinti. Dar sutarta, kad ant pakylos bus ne vien sąjūdininkai – valdžiai atstovaus J. Bečelis ir pasakys kalbą.
Negalėčiau prisiminti, kas ir ką kalbėjo, tačiau įstrigo momentai, kurie vėlgi mums tapo pamoka ir patirtimi. Palydų mitingą vesti patikėjome Faustui Keršiui, nuo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės kalbą sakys aktorius Gediminas Karka. Taip niekad ir nesupratau, kodėl jam tekstą parašė Jonas Liaučius ir įbruko prieš pat lipimą ant pakylos… Gautas lapelis tik trikdė aktorių, kuris ir pats turėjo ką pasakyti, tačiau buvo priverstas stengtis įskaityti prožektorių šviesoje ne savą „kalbą“.
Vėliau suteiktas žodis J. Bečeliui. Pasidžiaugęs švente šis kažkokiu būdu perėmė iniciatyvą ir toliau pagal mūsų scenarijų vedė renginį. Kodėl taip atsitiko, kai bendra nuostata buvo perimti kuo daugiau iniciatyvų? Kodėl Sąjūdžiui svarbaus įvykio vairą perėmė valdžia? Kodėl Faustas taip lengvai pasitraukė į šalį, o mes, Sąjūdžio žmonės, likome kiškių piškių vietoje?
Atsakymų sulaukėme vėliau, kai nebebuvome tokie patiklūs, naivūs. Kai jau mokėmės analizuoti faktus ir pradėjome gebėti atsispirti „revoliuciniam romantizmui“. Tada supratome, kad tarp mūsų, labai arti, buvo KGB žmonės, norėję daryti įtaką, net tam tikrą laiką ir darę, Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinei grupei, o vėliau – ir Sąjūdžio Panevėžio tarybai. Tarp tokių buvo ir Faustas Keršys-Mesingas.
Mes ir patys apie tuos žmones buvome nemažai išsiaiškinę, tačiau bene išsamiausiai aprašyta straipsnyje „KGB vaidmuo skandalingoje litų gamybos istorijoje“ („Lietuvos rytas“, 1994 m. birželio 28 d., Nr.125).
***
Vienok tai buvo vėliau, o tąkart sausakimšoje Laisvės aikštėje panevėžiečiai kėlė Vėliavą. Savo Lietuvos simbolį. Maestro J. Miltinis trumpam stabtelėjo, traukdamas trosą kakta prisiglaudė prie stiebo. Iš jaudinimosi ar pailsimo, kas žino… Tačiau Trispalvė suplevėsavo pačiame viršuje.
Jau po LPS Steigiamojo suvažiavimo LPS Panevėžio grupės leidinyje „Sąjūdžio žodis“ (Nr. 5, 1988-10-26) pasirodė informacija – tokia labai naiviai nuoširdi. Tokia, kokie dauguma mūsų pradžioje Atgimimo ir buvo:
„DĖKOJAME visiems, prisidėjusiems prie Tautinės vėliavos iškėlimo: Benai Valeckaitei, Nijolei Pakarklytei, Irenai Paškevičiūtei, Daivai Laurukietytei, pasiuvusioms vėliavą; Statybinių konstrukcijų gamyklos direktoriui A. Vilkui, sutikusiam dovanai pagaminti vėliavos stiebą; Vytautui Žilinskui, Kaziui Kaziuliui, Broniui Kokanauskui, Stanislovui Uliui, Vytautui Kairiui, Petrui Navalinskui, Vitalijui Vinkauskui ir Vytautui Vildžiūnui, per pusdienį pagaminusiems ir pritvirtinusiems tą stiebą. Teplevėsuoja! LPS Panevėžio grupė“.
Tęsinys spalio 22 d.
