Įprasta, kad rugpjūčio tribūna priklauso Panevėžio „Minties“ gimnazijos kūrėjams – labai įvairiems ir pasaulėžiūra, ir jos išraiška. Daugelis jų pasirenka poetinę formą, tačiau kartais atrodo, jog tokiai minčių dėlionei labiau tiktų proza. Rašomas eilėraštis, o gal patogiau būtų miniatiūra ar trumpa esė? Verta pasvarstyti. Vienok – tai pačių jaunųjų kūrėjų pasirinkimas. Geriau paskaityti ir pasidžiaugti, kviečia projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sumanytojai.
Jaunuosius autorius pastebėjo ir globoja mokytojos Emilija Gedraitienė, Eglė Noreikienė, Danguolė Smalinskienė.
Elinga Karošaitė (12 kl.)
„Visada visai įdomu stebėti save ir kitus, analizuoti aplinką, kurti… Juk tai atradimas – parodyti pasaulį savaip…“
Pamąstymai apie liūdną rudenį Ruduo – tai liūdesys – Jausmas – emocija... Ruduo užsklendžia saulę, Uždaro mus į mažus pasaulėlius. Taip padeda matyt save. …juk vasarą spalvingą alsuojame džiaugsmu, skrendame linksmybių labirintu. Tokių džiugių akimirkų metu Dažnai tik išorė svarbu. Tik liūdną dieną supranti, kuo iš tikro gyveni. O turi būti visko: vasaros, rudens, vienatvės ir vandens. Nevienodais einame keliais – Skiriamės ir pojūčiais visais. Ruduo – tai liūdesys – skausmas – jaudulys. Ruduo užsklendžia mus, Tik trupinėliai saulės į mūsų pasaulėlius. Skristi – atrasti Svajoju aš paimti už parankės kosmonautą – Tik... šis vis skraido vien padebesiais. Sugaudo mūsų, mažų jaunuolių, norus Ir ieško, ieško, ieško, gal kam to prireiks. Atrodo, tobulas gyvenimas šioje planetoje, Bet išskristi noriu aš vis tiek: Pakilt, atrast kažką vis nauja, Išskleist sparnus ir skriste skrist, kažko pasiekt... Kai nusibosta rutina, tik to ir noris: Ieškoti sau to kelio, nors virš debesų... Gal ten atrasiu aš sau dalią, Nelengvą, karčią. Bet vis tiek geidžiu... „Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie kėsinasi į mano gyvybę; teatsitraukia sugėdinti, kurie linki man pikta!“ Iš Biblijos Didingiausia dovana Meilė – dorovės dėsnis. Teisinga pagarba, kai gyveni Kitų meile ir gerumu, Kai sau tari: „Aš esu.” Juk nesukursi laimės Nematydamas kitų šalia, Neleisdamas pajausti, Kokia Gyvybės dovanos galia.
Kristupas Dirsė (12 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Linkiu Kristupui ir studijuojant, ir ateityje nepamesti mąslaus žvilgsnio į pasaulį.“
Nenutrūkstamas virsmas Žmogus, vėjo plėšomas, audros vejamas, Tarsi medis stovi tvirtai kalvos šlaituose, Šlovės ir apmaudo apimtas, apaugęs gėlėmis, Įstabiai pasaulin įsilieja su nepaprasta jėga. Jis tęsia savo kelionę, nebijodamas kliūčių, Jo širdis – švytintis žibintas, potyrių pilnas. Jis žmogus, ambicingas, valingas, audringas, troškimais nepaliaujamais trykšta. Tai žmogus, kuriuo didžiuojasi mano širdis, Kuris žengia drąsiai, nors lengva susižeisti, Nesiekia pagalbos, stovi tvirtai už save ir prieš save. Ir sako sau: yra TOKS žmogus. Į pasaulį „palaidomis akimis“? Kiekvienas žvilgsnis į pasaulį suteikia norą leistis į laimės apimtą kelionę po gyvenimo gobeleną, apipintą stebuklų ir negandų, triumfų ir vargų bei daugybe žmogiškų patirčių. Koks pasaulis bebūtų, jis leidžia žmogui pasirinkti savo kelią: ar menininko (rašytojo, dainininko, aktoriaus), ar paprasto piliečio, ne visada meno vartotojo. Tačiau šiais laikais žmogus dažnai nori save išbandyti ir parodyti savo vidinius jausmus pasirinkdamas tokį kelią, kuris jį nuvestų į naujus atradimus, o gal ir nežinią. Taip atsiranda ir šių laikų komikai, kurie įžiebia individų viduje ryškią naują šviesą, suteikiančią laimės akimirkų bei pasitikėjimo savimi. Pradeda vystytis „komedijos“ pasaulis, šiandien toks populiarus, norint pabėgti nuo realybės. Komedijos pasaulis yra vienas iš tų gyvenimo „laukų“, kurie sukelia didžiulį susidomėjimą ir intrigą tarp panašių žmonių. Kodėl? Toks dalykas gali būti ne tik kaip linksmybių ar juoko įrankis, bet ir svarbi socialinės kritikos ir politinio komentavimo priemonė. Taip populiaru ir dėl jausmo, kuris apima norint būti visko dalimi. Kartą garsus XX a. britų komikas Fredis Staras yra pasakęs: „Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet atrodo, kad pasaulis užsidaro prieš mane. Atrodo, kad viskas vyksta per greitai, ir aš negaliu suspėti.“ Matyt, todėl šis žmogus ėmėsi parodijuoti pasaulį. Tokio dalyko kaip komedijos ir reikia, kai šiandien daliai žmonių pasaulis tampa lyg baisi ir nenuspėjama vieta, kurioje gali būti sudėtinga išlaikyti orią žmogišką laikyseną. „Palaidos akys“ kartais praskaidrina akimirkas. Pritariu. Pasijuokime. Kartais... Bet nenupiginkime visko: pasaulį galime padaryti gražia ir nuostabia vieta, jei tik padėsime vieni kitiems ir klausysimės savo balso, siekiančio darnos. Gal tai naivu? Atsakykite, kaip norite, bet aš galvoju taip.
Inesa Vaičikauskaitė (11 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Inesa – ne pirmus savo potyrius per kūrybą atskleidžianti, meniškos prigimties mergina.“
Pavasario vaizdai Pavasarį, kai žemė pabunda, Stebiu atgyjančius vaizdus: Dangus toks mėlynas, o žolė žalia, Rasos lašeliai atsispindi mano akyse. Stebėk! Jau snieguolės pabunda, Pumpurus saugiai skleidžia, O paukščiai aukštai plasnoja. Pavasario stebuklai pildosi mano akyse. Ir tu jau liejiesi juose: Žvelgi, kaip saulė švyti, puošiasi, Net medžiai skęsta spalvose. Pavasario stebuklai įsupa ir mane. Ir mano širdis tiesias į juos. Su pavasariu kartu pabundu, Dairaus, grožiuosi vaizdais – Šviežia gaiva pakvimpa Žemės kūnas.
Gabrielė Augaitė (10 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Įdomu stebėti, kaip auga Augustės mintys, kaip keičiasi jos vidinis pasaulis“.
Kaip liūdesys Seni veidai, Vėjo išnešioti, Kaip šešėliai slankioja už manęs. Juokiasi, kai nerandu savęs, Bet gerbia, Kai aš šalia tavęs. Ar dar pameni, Kokios buvo mano mintys? Kokios aštrios tylos iltys? Tuščios mano viltys. Tai, ką kartais jaučiu, Trypia mane sunkiais žieminiais batais, Bet aš nenoriu keistis. Aš bijau žemyn leistis. Dar niekas taip manęs švelniai Nepriglaudė prie krūtinės Kaip… liūdesys. Koks pasaulis rodėsi mažas Mūsų vakarais.
Karolina Katinaitė (10 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Tai mergina – visuomet skubanti kažką atrasti, patirti, išmokti, kitiems pasakyti“.
Šiluma Šiluma mus apgaubia: Nuo jos širdys greičiau plaka. Staiga sušildo mūsų kūną – Ją jaučiame gyvąja dvasia. Tai mūsų širdies židinys, Kuriame visuomet dega liepsna. Šiluma – tai esmė glėbyje Žemės, Kuri teikia saugumą ir džiaugsmą. Ji kaip saulės spinduliai, Kuriuos jaučiame ant savo veidų. Šiluma – tai žmogus, jo rankos, Kurios kuria komfortą. Šiluma – mūsų bendravimas, Kaip rytas, kaip artumas, kaip meilė... Šiluma – tai mūsų svajonės, Kurių nenustojame siekti.
Jonas Merfelis (10 kl.) „Svarbu nebijoti būti savimi, kalbėti apie tai, kas svarbu.“
Pavasaris Po nejaukios žiemos Išaušo šviesi diena kieme: Pagaliau pavasaris. Jis čia! Tiesias į šviesą lapai žali, Gražiai spalvojasi gėles. Ir šiltas vėjas budina mane. Tai kaip kontrastas pamokai, Kurios metu „Lygiosios trunka akimirką“ skaitai. Žvilgsnis pro langą praeitin – Matai skausmą tarsi tankias girias... O čia skaidrus dangus. Ir skausmo nė šešėlio – Aplink graži ir spindinti žaluma – Tęsiasi taiki pavasario diena.
Kornelija Dobrovolskytė (12 kl.)
„Man galėjimas kurti – tai tylių minčių, blogų jausmų paleidimas, žinoma, ir pasaulio suvokimas, kuris kitoks nei daugumos žmonių, gyvenančių be tikslo ir pastangų.“
Žmogus ir gamta Ar nors kartą gyvenime sustojai ir pagalvojai apie gamtą, visą gamtą, o ne jos dalelytes? Sustok ir pamąstyk, kokia didelė gamtos meilė mums. Pati gamta mums visiems atiduoda save. Gamta, o ne kokie namai ar žmonės, yra gražiausia pasaulio dalis, puošianti visą pasaulį ir visus pasaulio žmones. Gamta, iš kurios atkeliauja maistas, apranga ir sveikata. Be abejo, be gamtos nebūtų gyvūnų, mūsų, todėl visada saugok gamtą ir vertink ją, o atėjus laikui jai atsidėkok. Gamtą atitrauk nuo blogų, savanaudžių žmonių, siekiančių naudos tik sau, o ne pasaulio grožiui. Gimtadienis Diena, kai gimstame, – svarbiausia diena mūsų gyvenime, kurios mums patiems neįmanoma atsiminti. Atsimena tik mama ir tėtis, kuriems turime būti dėkingi už mūsų atsiradimą šiame pasaulyje. Be abejo, dauguma žmonių skuba sulaukti savo aštuonioliktojo gimtadienio, tačiau palauk, sustok, įsiklausyk, neskubėk gyventi sulaukęs savo svajonių išsipildymo – to aštuonioliktojo gyvenimo dalelės, nes po šios dienos turėsi pats rūpintis savo gyvenimu, neimdamas į delnus blogio, kurio pasaulyje yra kiekviename kampelyje. Sustok, įsiklausyk, pamąstyk. Pagalvok, vėliau sulaukęs penkiasdešimties ar daugiau metų, turėsi savo patirtį, žinoma, galėsi pamokyti jaunus, dar nieko nepatyrusius žmones. Atmink, kad patirtis yra pati geriausia, kuri duoda kitiems, o ne pačiam sau. *** Įžengimas į gyvenimą nei vienam žmogui nėra lengvas. Gyvenime gauname daug sunkumų, pamokų, o kai kurie žmonės gauna ne tik vidinį skausmą, bet ir išorinį. Tačiau labai geras poelgis, kai gyvenimą vertiname ir bėgame nuo blogų pasirinkimų, tuomet sau sukeliame mažiau skausmo. *** Šis pasaulis jau seniai nebėra tikras. Pažvelk į tą žmogų. Jo veidas meluoja, mintys tik iliuzijos. Jis tarsi robotas, nes jau seniai nebeturi sąžinės, kaltę išmoko permesti kitam. Tai ne pasaulis. Tai mes. Juk mes kuriame jį tokį. Ar išauš rytas, kai viskas bus kitaip? Kai žmonės ims mylėti vietoj to, kad nekęstų? Kai ims melstis vietoj to, kad apsimestų šventaisiais be nuodėmių. Galbūt... Ta viltis vis dar rusena manyje. Aš keisiu save, pradėsiu nuo rytojaus. Kvailas planas, kuris vis atidedamas rytojui... *** Ši naktis tokia tamsi. O mano viduje sugulė tiek daug minčių. Mano vargšė širdis jau seniai nebestuksena ritmu. Ji vargiai man palaiko gyvybę, nes tavęs jau nėra šalia. Saulė debesyse atsikels vos už trijų valandų. O tavoji širdis? Ar ji keliasi taip anksti, kad prisimintų mane? Tavo akys, balsas ir plaukai. Dar neištryniau to iš atminties. Dievas man pakuždėjo laukti. Ir ta nežinomybė... Ji taip žudo. Ar bus šios istorijos tęsinys?
Paulina Medeckytė (11 kl.)
Mokytoja Danguolė Smalinskienė: „Mokinės eilėraščiuose jaučiamas poreikis būti savimi, maištas prieš įvairius suvaržymus. Kai kurie eilėraščiai nustebina ironišku santykiu su pasauliu, netikėta pabaiga.“
Neklausk Karšta... Karštas oras, karštas dangus. Karštas puodelis arbatos ir Karštas šiltnamio efektas, dengiantis mus. Žmonės... Žmonės, kurie geria, žmonės, kurie rūko. Žmonės, kurie verkia, ir žmonės, kuriems Visko pritrūko. Mes... Mes mylime, mes juokiamės. Mes norime gyventi, jausti. Mes tie, kurie vis visko tikimės. Bet... Bet ar meilė buvo verta visko? Bet ar kada nors nebus minčių pabaiga? Bet ar tu nenukentėsi nuo savo girto Tėvo, kuris išgėrė paskutinį lašelį Brangiausio pasaulyje viskio? Aš noriu mokėti gyventi Per jaunas, per senas Negaliu būti savimi. Visada turiu tilpti Į kažkokio senio Sukurtas ribas. Negaliu kvėpuoti, Negaliu mąstyti, Ir negaliu jausti. Jausti tai, ką aš noriu. Padarau klaidų, Esu baudžiama už jas. Kodėl žmogus tampa toks niūrus? Gal dėl to, kad nori, kad aš suaugčiau? O gal dėlto, kad nori padaryti savo kopiją. Aš noriu būti savimi, Savo pačios kopija, O ne kažkokia protėvių istorija. Negaliu būti kuo noriu. Negaliu gyventi taip, kaip man Atrodo būtų geriau. Aš dar tik jaunas žmogus. Silpnas, drovus, persigalvojantis... Žmogus, kuris nori tik žinoti. Žinoti, kaip gyventi teisingai. Noriu gyventi pasaulyje, kur nereikėtų Stresuoti, verkti ir nervintis Dėl bereikšmių pažymių. Nenoriu grįžti namo, žinodama, Kad vėl nesijausiu laisva. Aš noriu laisvos tautos, laisvos sielos, Savo teisės kurti, mąstyti, Verkti nesijaučiant blogai. Bet tai tik kvaila ironija. Visada turime lįsti į kito iliuziją. Vafliu gimusi, tortu netapsiu, Nors visai torto gabaliukas praverstų. Gal tada gyvenimas būtų lengvesnis. Gal tada saulės rankos apglėbs. Pasaulis ne vieta, Jaustis man prasta. Aš tik mažas vaikas, Norintis žinoti. Žinoti, kaip susirasti darbą, Kaip mokėti mokesčius Ir mokėti jausti, Jausti viską be jokių pretenzijų. Aš tik mažas žmogus Per daug dideliame pasaulyje. Per mažas suprasti, Per mažas pajusti. Per mažas žinoti, Bet per didelis pažinti. Kartais Kartais, tik kartais pasaulis atrodo gražesnis. Kartais, tik kartais norisi apkabinti visus stipriau. Kartais, tik kartais pagalvoji, kaip gera yra gyventi. Kartais, tik kartais norisi kalbėti su visais daugiau. Kartais, tik kartais kvėpuoti yra lengviau. Ir kartais, tik retais kartais gyventi pasidaro lengviau. Bet kartais nėra. Todėl aš kasdien noriu, kad tas kartais būtų dabar. Gal tada gyventi būtų linksmiau. Lengviau Kartais norėtųsi, kad viskas būtų daug lengviau. Lengviau būti savimi. Lengviau išreikšti save ir suprasti kitus. Lengviau pasveikti nuo sunkiausios ligos Ir lengviau numirti. Lengviau... Viskas lengviau. Lengviau pasiekti tolimus mylimus žmones. Lengviau keliauti po pasaulį. Lengviau uždirbti pinigus. Lengviau turėti stogą virš galvos. Nežinia, kas tas lengvumas... Gal galų gale lengvumas taps Pykčio dalele. Gal man užteks visko, kas sunkiau, Nes man baisu, kad galų gale... Lengviau tai tik pasakos pabaigoje. Kava pas katiną Baltas puodelis, Jame jau atšalusi kava. Vis dar negaliu patikėti, Kaip tą tamsią naktį pradingo jis. Esu čia, mažam kambary. Keturios sienos, keturi langai. Ir keturios durys, kurios veda Ten, kur nieko nežinai. Baltas puodelis, Jame jau atšalusi kava. Vis dar negaliu patikėti, Kad dingo ne jis, O... Aš... Spalvos Niekada nesupratau spalvų asociacijų su emocijomis. Gal todėl, kad emocijos neatitiko spalvų, o gal ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, raudona – raudoniausių rožių žiedlapiai, meilė, aistra, bet man raudona yra ir pyktis, neapykanta ir žodis rašomas ne didžiosiomis raidėmis. Mėlyna – dangus, jūra, bet taip pat ir liūdniausios dienos, tačiau man ši spalva asocijuojasi ir su ramybe. Juoda – mirtis, baimė, visos niūrios emocijos... Kaip tai klaidinga! Ši spalva niekada nebuvo ir nebus taip suvokiama mano pasaulyje. Juoda man komforto spalva: dėvėdama juodą suknelę, jaučiuosi gražiai ir patogiai, matydama juodai apsirengusį žmogų, jaučiuosi saugiai. Žalia, o ta nuostabioji žalia! Ją daug kas sieja su ramybe, bet ar mano žalios akys nėra panašios į mišką? Mišką, kuriame aš verkiau, rėkiau, šokinėjau iš laimės, kai norėjau nebebūti savo pasaulio valdove. Niekada nesupratau ir nesuprasiu spalvų ryšio su emocijomis, gal dėl to, kad visos šitos asociacijos atėjo iš Dievo, kurio mano pasaulyje nėra.
