Kasmet Lietuvos leidyklos išleidžia tūkstančius naujų knygų. Jų didžiuma papildo bibliotekas. Kaip nepasiklysti tokioje daugybėje leidinių? Kiekvienas elgiamės savaip – skaitome rekomendacijas, kritikų straipsnius, kalbamės su draugais, klausomės įvairių laidų, naršome internete ir socialiniuose tinkluose…
Tikimės, kad jums padės ir ši nauja mūsų rubrika. Čia pristatome 2022–2023 metais bibliotekos fondus praplėtusią literatūrą.
Jei suskaitai knygą vos per dieną – ką tai sako (ar išvis sako) apie kūrinį? Atsakymas, matyt, nevienareikšmis. O „Knygų dalintojo” atveju visiškai aiškus. Tai puikus, šiltas, gražių minčių ir sakinių, vienu ypu perskaitomas kūrinys visiems knygiams. Su didele meile ir pagarba puslapiuose išsaugotam žodžiui ir žmonėms.
„Sakoma, kad knygos pačios randa skaitytojus, bet kartais kas nors turi joms atverti kelią”. Šiame romane tai senas, vienišas knygyno darbuotojas Karlas, kasdien ta pačia tvarka ir kone ta pačia trajektorija minantis kelią į įvairių problemų turinčių skaitytojų namus. Pas žmones, kurie dėl skirtingų priežasčių negali užsukti į knygyną patys. Karlas visada laikosi saugaus maršruto ir atstumo nuo klientų – nekiša nosies ne į savo reikalus, neša knygas, kurių klientai pageidauja – net jei šios jiems visai netinka. Tačiau sykį jo kelyje pasipainioja devynmetė mergaitė, kuri pakeičia viską…
Apie knygas, kurios ne tik dovanoja skaitymo džiaugsmą, atradimų stebuklą, bet ir sujungia, regis, tokius skirtingus žmones. Suteikia drąsos, paskatina pokyčiams. Vienatvę, smurtą, draugystę, rūpestį, supratimą. Klaidas ir galimybes jas taisyti. Pagaliau keistą valkataujančią katę, vardu Šuo.
Labai mėgstu knygose atrasti švelnų humorą, ramią, primygtinai neperšamą išmintį ir fantastiškai besisukančius sakinius. Štai vos keli iš jų:
„Karlas žinojo, kad šiai mergaitei atvirai prieštarauti negalima. Kai mažos mergaitės ko nors nori, nori to iš visų jėgų, o jis buvo pernelyg senas, kad galėtų su tuo kovoti”.
„Mes – seni radijo imtuvai, mūsų laikas baigėsi. Kol dar veikiame, to nepastebime, bet atsarginių dalių nebėra”.
„…kai žmogus iškeliauja visam laikui, palikti tenka viską, net ir tai, ką gavo ką tik… Laimės, tiesa, pasiimti taip pat neįmanoma, bet laimės gyvenime nebūna per daug. O paskutinėmis akimirkomis ji galbūt svarbesnė nei bet kada”.
Kūrinys, absoliučiai vertas mūsų dienos.
*****
P. S. Romaną kviečiame užsisakyti el. kataloge.
Primename, kad knygą galime nemokamai atsiųsti ir iš bet kurios Lietuvos bibliotekos.
Asta Sarapienė
Komunikacijos koordinatorė
