Liepą į jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną NEVĖŽIS kopia keturios autorės panevėžietės.
Debiutuoja kūrėja Gabrielė Suchockytė iš Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos. Ją pastebėjo mokytoja Dalia Liorančienė. Kita jaunoji kūrėja – Aistė Židonytė iš tos pačios progimnazijos – debiutuoja su šviesios nuotaikos poezijos ir prozos kūrinėliais. Ją pastebėjo mokytoja Aušra Vaitkienė.
Melancholijos, ilgesio ir meilės kupina Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos jaunosios kūrėjos Gabijos Kairytės poezija. Ją pastebėjo mokytoja Melda Jačiauskienė.
Projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ komanda labai džiaugiasi jaunaisiais kūrėjais, kurie, net baigę mokyklą, nepalieka kūrybos. Viena iš jų – Gabija Kopūstaitė, 2021 metų skulptūrėlės „Sidabrinis Nevėžis“ laureatė, Metų literatė. Publikuojame jos atsiųstų naujų kūrinių pluoštelį.
Gabrielė Suchockytė (6 kl.)
„Mergaitė aktyviai sportuoja, lanko rankinio treniruotes, myli gyvūnus, o laisvu laiku mėgsta kurti“, – pastebi mokytoja Dalia Liorančienė.
Viltis Vejuosi šviesą tamsoje, Atrodo, ji visai šalia, Bet sulig kiekvienu žingsniu Ji tolsta neapsakomu greičiu. O ta šviesa – stipri viltis, Ji nuveja šalin mintis, Kurios nerimsta per naktis. Tačiau esu aš per lėta, Ir ji pasprunka nejučia. Nebepagausiu aš jau jos, Viltis manęs nebepaguos.
Aistė Židonytė (7 kl.)
Apie save Aistė rašo: „Savo laisvą laiką dažniausiai praleidžiu gamtoje, nes tada galiu pajusti savo vidinę ramybę ir atsiriboti nuo kitų. Mėgstu skaityti senų laikų knygas. Dažnai klausausi raminančios muzikos, iš kurios semiuosi idėjų kūrybai“.
Praradimas Šiame sode rožės nuvyto, paukščiai išskrido, medžiai išnyko. Šiame sode nebežaidžia saulė, nebeskraido vaikystės spalvoti sapnai, svajonių sparnai. Šiame sode baugi tuštuma, spengianti tyla, širdyje įstrigusi rauda. Paklydimas Mane apsupo kreivi dulkėti medžiai. Jie tarsi sūkurys traukė į tamsų, šaltą mišką. Mėnulio kruvinoje šviesoje, krisdama į tuščią ir nevilties kupiną duobę, pajutau stingdančią baimę. Apšalimas iki kaulų, kritimas į nežinią ir ilgesys šiltų dienos spindulių vertė mane jaustis pasiklydusiai ir vienišai. Rodėsi, kad ir kurį kelią pasirinkčiau pabėgti, jis nebeišves į šviesą. Pasiklydau. Bet aš rasiu kelią namo, ir neviltis išnyks lyg tamsus debesis po lietingos nakties.
Gabija Kairytė (9 kl.)
„Vieni atitrūksta bėgdami. Jie bėga nuo priešininkų, nuo problemų, nuo realybės, nuo pačio savęs. Aš bėgu rašydama. Bėgu į tobulą pasaulį, į neatrastus kraštus, į jausmų gilumą. Rašydama nejaučiu grėsmės, nematau tikrovės. Rašydama tiesiog pabėgu…“
Miegantys drugeliai Miegantys drugeliai Ir nulūžusios šakos. Šimtas ąžuolų Ir ramybės kvapas. Liepsnojantis lietus Ir užsiūti randai. Atsiveria žaizda, Bet jos tu nematai. Kylanti audra Tik mano sode. Mirštanti knyga Ir kardas jos pašonėj. Nykstanti jėga, Nespėjai panaudot jos. Miegantys drugeliai Prisikels kelionėj. Namai Močiutės nupirkta knyga Ir nuotraukų albumas. Sena sena skrynia Ir pokalbio nuoširdumas. Numegztos kojinės Ir švelnus megztinis. Kūrenam pečių Ir po truputį šildomės. Mažytė žvakė, Kurią deginam kiekvieną vasarą. Ir skanios braškės, Nuskintos po sunkaus darbo. Kavos puodelis Ir dar šiltesnės kalbos. Namai, kuriuos visi Noriai aplanko. Nelauk Nelauk naujų natų, Deja, nebekuriu aš jų. Nelauk nesibaigiančių laiškų, Nustojau juos rašyt, kai išėjai tu. Nelauk mano jausmų, Jie pjauna net mane pačią. Nebelauk manęs, Gal dar grįšiu lapkričio trečią... Parašysiu tau eilėraštį Parašysiu tau eilėraštį, Bet ne tokį, kokio norėjai. Nesakysiu, kiek myliu, Tik gal kiek mylėjau. Parašysiu tau eilėraštį Apie šaltį, liūdesį ir sniegą, Nes pavasariui ateinant Tu man atskraidinai žiemą. Parašysiu tau eilėraštį, Ne nuvalkiotos meilės, Bet eilėraštį apie tai, Kaip po truputį baigias mano pasaulis. Parašysiu tau eilėraštį, O kol aš rašysiu, Tavo žiema išnyks Ir ateis mano pavasaris. Sudedu viską Sudedu viską, Ką turiu. Kartais į keturis, Kartais į du posmelius. Sudedu juoką, Sudedu kančią, Sudedu žodžius, Kurių jie neapkenčia. Sudedu meilę, Sudedu dainą, Kurią parašyti Norėjai man tu. Sudedu savo Visą esybę, Nors atsakymas lengvas Kaip dukart du. Metai, gal jau du? Metai, Gal jau du? Kelio vėl Neberandu. Grįši? Ne, tai kvaila, Bet prisiminus Daros dar labiau gaila. Metai, Gal jau du? Žvaigždėse vėl būsim Ryt kartu...
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
Plyta I. Idiotams Aš uniforma, kabanti žalio marmuro spintoje, Pelėsinis sūris pelėkautuose, Be pagrindinio vaidmens, Be kostiumo. Aš sandėlio išnara, kybanti ant surūdijusios vinies, Atbukęs asilo dantis, Avižinės košės sviestas, Sutryptas durų kilimėlis, Uždraustasis vaisius pas Edeną. Poetiškai besikeikiąs pradedantysis liftininkas. Kostiumo savininkas. Palaimintasis. II. Tarpininkams Amžinai viduryje: Bukowskio fanatikas, Augalu atgimsianti Budos atžala, Sizifo kamuolys, Ritmiškai alsuojantis koncerto apsauginis. Gręžiamas sijonas, Svetimas vanduo, varvantis į svetimą vamzdį. Svetimas asmuo, Prisiklijavęs žinutę – Aš vidutiniška prekė, Nugrūsta į lentynos vidurį, Su nuolaida. Spindulys Ant lango su šerkšno kailiu, Be gėdos, manding, Be įkvėpimo, susigėdus Nupieščiau savo skeletą, Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau, Kuo buvau ir būsiu. Toks neišskirtinis kaulų mišinys. Nubrėšiu spindulį, jis imituos, Ko siekiu. Piršto nepajudindama parodysiu Už nugaros, už esmės Užkritusią svajonę. Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama Lūpomis, Elegantiškai, Nepastebimai – Gal pastebėsi. Nesusipratimai Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius – Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius. Per objektyvą Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais. Šokdama riešais piešiu Žinojimą, prisirišimą. Besilydant ausų būgneliams Atlieku išpažintį. Meldžiuos raudonų lempų dievui – Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė. „Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos, O jau šneka iškritusios akys. Elegancija Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų. Juos išlydėjo koridorių tapetų Jaukus šnaresys. Koks rožinis dangus pavasariais. Ir tik truputį vasariais. Vėluoti galima elegantiškai. Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti, Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja, Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika. Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs, Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas. Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka. O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant Neatsiliepti. Bendri Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę, Aš klausysiuos uždengusi ausis. Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę, Garsiai svajos apie pasivaikščiojimus Ant vandens Ir skubančią senatvę. Greitai giesmes pakeis raudos, Benamiai tarkštels buteliais, Lietūs slėps jų ašaras, asfaltai droš nagus. Mano ausys Kyšos iš delnų Ir tyliai niūniuos. Baigtinys Siaurutės properšos – tai mano dalgiai, Pergamento butaforija Iš bandymų dienų nostalgijos. Už manęs du žybsniai iš rubino – Pamiršau juos susirinkti. Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis, Skinu antimoralę Prieš eidama į terariumą. Ten reikia baigtis: Prie durų palikti Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių Dalgių. Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės Užkliuvęs nuosprendis. Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos Galūnės. Gera nebenardyti po drumzliną Stereotipą, Gera pamiršti sustabarėjusias Rūpintojėlių mimikas, Išsilaisvinti. # Prisimenu savo rėkiančią membraną – aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse. ------------------------------- Skėtis ant slenksčio blaškosi, Dabar jaučiu jo menką kūną, Užuodžiu bundančią vienatvę. Mano nuodėmė telpa į rankos mostą – Aš esu laiko kilpa, Sukuosi nespalvotam mirksny Prie spygliuotų šešėlių. Susiraitau prie pradžios Ir pratesiu pabaigą, Kramtau metalurgiją, bet mano Beformis lydinys skverbiasi i radijo grotelę, Į kitą eilėraštį, Kitą bundantį būvį. -------------------------------------------------- Pamiršau prologą. Prologinis santykiavimas dar tik įvyks – Mano organai kalbasi apie krikščionybę, Nutiesia orkestro programos spindulį – Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdėti Pranašo aimanas. Aštriais kampais Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų. Aš nyru į baltą molį, Smingu į stoties dvokiantį stereotipą, Mindau sustabarėjusius paviršius, Čiuožiu smilties ašmenimis. Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką. Į absurdo telegramą valausi ašaras – taip noriu Sulipdyti mažą rūpintojėlį Iš persūdytos sriubos Ir balto molio. Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų. Iš stygų neriu orkestrą Ir kabinu ant vinies. Tuščias kambarys Braido po pagalves – Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles- Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus. Sapnuok, kaip pabundu Su korta rankoje – Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos. Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaičiojimus, Mano perbalusius puslapius. Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų. Aš sumokėsiu, nuomotojau, Leisk man pabaigti Verti sagas.
