Molėtų rajono savivaldybėje viešojoje bibliotekoje surengta dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ peržiūra ir susitikimas su režisieriumi Linu Mikuta. 

8 metus kurtame filme atsiveria unikali asmenybė, gyvenimo posūkiai, bendrakeleiviai, kūryba ir pasaulėjauta, gebėjimas 40 metų gyvenant išeivijoje susieti archajišką kultūrą ir modernų meną.

Matristinis kūrėjas

„Pagaliau atėjo A. Mončio laikas. Džiaugiuosi, kad daugėja lankytojų jo muziejuje Palangoje, žmonėms patinka ir atrodo aktualus mano filmas. Jau būta peržiūrų ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Prancūzijos lietuvių bendruomenėse. Sulaukiau jautrių atsiliepimų, o aš esu labai dėkingas ir džiaugiuosi, kad mums pavyko gauti ir panaudoti Henriko Gulbino archyvą – vienintelę medžiagą, kurioje nufilmuotas Antanas Mončys. Tiek momentai Paryžiuje, tiek grįžimas į Lietuvą ir susitikimas su mama, kelionės po gimtąsias vietas. Ši sudėtinė filmo dalis mums labai padėjo įeiti į Antano gyvenimą“, – sakė L. Mikuta.

Režisierius akcentuoja, kad visa A. Mončio skulptūra atspindi jo gyvenimą: „Jei gyvenime atsiranda moteris, ji persikelia ir į kūrybą. Kita vertus, moters, motinos, matristinė figūra apskritai dominuoja visoje jo kūryboje. Apvalios, švelnios, prisotintos, pilnos gyvybės formos. Neturinčios aštrių kampų, jas malonu ir saugu liesti. Visas Antano gyvenimas tarsi orientuotas į moterį – pabėgo nuo motinos, tėvynės, paskui sugrįžo. Net grandines inspiravo motinos verpimo ratelis – siūbavusios, judėjusios, vaikui tam tikrą magiją skleidusios  grandinėlės. Prisimindamas vaikystę Antanas kūrė grandines, kurių didžiausią pavadino Motina“.

Rankos

Dar vienas matristinis niuansas – sukurta daug deivių skulptūrėlių, rankų elementų. „Antano šeimoje  kalbėdavosi rankomis. Kai pas močiutę nuvažiavo vyriausias skulptoriaus sūnus Žanas Kristofas, kalbėti lietuviškai juk nemokėjo – tik prancūziškai. Tačiau abu bendravo rankomis – per prisilietimą, fizinį kontaktą“, – įspūdžiais dalijosi L. Mikuta.

Rankos A. Mončiui buvusios svarbios ir kitu aspektu: kuria civilizaciją, mus daro žmonėmis. Rankos daro viską: glosto vaiko galvą, kuria kūrinius, teikia pagalbą, nudirba darbus… Net ir paminklo tėvams brėžinyje skulptorius nupiešė susipynusias rankas.

Iškalbingos detalės

„Antanas Paryžiuje netapo didžiule skulptūros žvaigžde, nors turėjo visas galimybes. Galerininkai jam sakė: na taip, tavo menas įdomus, bet rankos, figūrėlės etniškos, todėl Paryžiuje didelio pasisekimo neturės.  Antanas suprato negalėsiąs būti saloniniu menininku. Matyt, ir nenorėjo – kūryba jam buvo būdas būti savimi, su savo žeme, šaknimis. Jam buvo svarbu išlikti žemaičiu. Tai įrodo ir kita iškalbinga detalė: menininkas taip ir nepriėmė Prancūzijos pilietybės, nors ten praleido kelis dešimtmečius. Turėjo tik imigranto ir lietuvišką pasą“, – pasakojo L. Mikuta.

Kita vertus, gyvenimas užsienyje paliko savo įspaudą. „Kaip menininkas užaugo Vakarų pasaulyje ir kai į Lietuvą grįžo 90-aisiais, jam daug kas buvo svetima ir labai keista: kaip čia mes gyvenome 50 metų, kokia santvarka, sistema. Tarkim, Antaną stebino, kad čia dalindavo butus. Kaip gali duoti butą, už ką, klausdavęs. Kaip galima ne užsidirbti, paveldėti, o tiesiog gauti?“, – prisimena režisierius.  

Jo įsitikinimu, būdamas žemaičiu Paryžiuje ir kurdamas duoda neįkainojamą pamoką jaunajai kartai, kaip neprarasti tapatybės, nebijoti išlikti savitu ir būti ten, kur yra skirta.

Laiku

Filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ lydėjo simbolika ir lemties ženklai.

„Su žmona operatore Kristina Sereikaite vasarą važiavome į Grūšlaukį filmuoti ąžuolo. Nuėjome prie medžio, oras vasariškai gražus, saulėta. Tačiau operatoriams nedėkingas – reikėtų prietemos, šešėlių. Erika sako: šiandien nefilmuojam – kitąsyk. Nesutikau: jeigu jau tiek atėjom per geležinkelį – filmuojam. Taip ir padarėme. O po mėnesio į ąžuolą trenkė žaibas, visas išdegė. Tada antrąkart važiavome – jau su Žanu Kristofu, kuris filme įlenda į ąžuolą. Na, o trečias kartas buvo po dar 2 metų, kai sugrįžom užfiksuoti esamos būklės, kur pats medis tapo tarsi skulptūra“, – pasakojo režisierius.   

Linas Mikuta džiaugiasi spėjęs nufilmuoti laiku, mat dabar apie skulptorių šnekėję žmonės vieni anapus, kiti turi didelių sveikatos problemų, tad nebepavyktų prakalbinti. Jėgų būti stipriu pasakotoju nebeturįs ir Žanas Kristofas, filme tapęs tarsi tėvo avataru, asmenybės atspindžiu.

*****

Skulptorius modernistas Antanas Mončys (1921–1993) – žemaitis, gimęs Darbėnų valsčiuje. Baigė Kretingos gimnaziją, 1942–1943 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947–1950 m. studijavo skulptūrą Freiburgo (Vokietija) dailės ir amatų mokykloje, gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją – Paryžiaus Didžiosios lūšnos akademijoje. Gyveno Prancūzijoje, tačiau palaidotas tėvynėje – Kretingos rajono Grūšlaukės kapinėse.

Talento ir vaizduotės užteko viskam: kūrė religinio siužeto kūrinius, antkapinius paminklus, figūrines kompozicijas, skulptūras, reljefus, švilpius, kaukes, knygų iliustracijas, scenovaizdžius, piešinius, akvareles ir kt. Naudojo medį, akmenį, metalą, molį, atliekas, techniką ir kt.

Beveik 60 kūrinių padovanojo Palangai, dabar čia veikia A. Mončio namai-muziejus.

Menininkas surengė apie 30 individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, JAV, Italijoje, Lietuvoje, pelnė tarptautinių apdovanojimų, įkūrė dailininkų sąjungą, vadovavo skulptūros studijoms.

***** 

2021 m. Žanas Kristofas Mončys išleido prisiminimų knygą „Mano tėvas Antas“ (2021, leidykla „Aukso žuvys“).  Joje – intymios akimirkos, mintys apie kūrybos procesą, tėvo filosofija, įvairios istorijos, išeivijos dailininkai bei intelektualai, Lietuvos ilgesys. Kartu ir pasivaikščiojimas laiku – po XX a. antrą pusę – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.

Knygą kviečiame užsisakyti bibliotekose arba internetu – www.ibiblioteka.lt. Naudojantis tarpbibliotekiniu abonementu ją galima nemokamai atsisiųsti iš bet kurios šalies bibliotekos.

******

Susitikimas su režisieriumi L. Mikuta ir filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ peržiūra Molėtuose – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos vykdomo projekto „Literatūra ir kinas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.

Asta Sarapienė

Komunikacijos koordinatorė