Kas buvo gūdžiu sovietmečiu, 1972 m. gegužės 14-ąją, Kaune viešai susideginęs ir „Kauno pavasarį“ sukėlęs Romas Kalanta? Ne kartą svarstytos įvairios versijos. Vieną – asmeninę – pateikia buvęs Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas Arnoldas Simėnas.
Šįkart jo atminties kupiūrose – Romas Kalanta kaip naujos kartos Lietuvoje užgimimą sąlygojęs simbolis. „Mūsų pažintis prasidėjo, tęsėsi ir baigėsi neakivaizdžiai. Nemačius. Matyt, kaip ir daugeliui mano bendraamžių“, – sako A. Simėnas.
***
Trisdešimtmečiams ir vyresniems 5–6 metų skirtumas nėra didelis, tačiau kai tau 12, o jam 19…
Mus nuo Romo skyrė 7 metai. Nemažai. Tačiau būtent tiek, kad prabiltų vyresnio (ne suaugusiojo!) autoriteto faktorius. Dabar tą pažintį matau iš didelio atstumo, prisimindamas savo, paauglio, pojūčius ir reakcijas.
***
Buvo pavasaris. Laikas linksmai tekėjo atostogų link. Tėvelis, tarpmiestinių reisų autobuso vairuotojas, džiaugėsi poilsio diena ir mamytei pasakojo, kas vakar vykę Kaune. „Tikras sukilimas!.. Pilna milicijos, Laisvės alėjoje demonstracija, mėto akmenis… Žmones suiminėja… Jaunuolis susidegino, sušuko „laisvę Lietuvai!“. Žmonės susirinko į laidotuves, o saugumas jau anksčiau išvežė ir palaidojo… Tada sukilo.“
Staiga suprato, kad aš, vaikas, girdžiu. „Tik niekam ten, mokykloje, nepasakok!“
Kur tau iškęsiu. Valandėlė su klasiokais po pamokų, ant portfelių, po „kremliumi“ vadinamo namo, kuriame gyveno miesto šulai, balkonu, vyko kitądien. Ne aš vienas jau buvau girdėjęs „kai ką“. Aišku, ne vienoje šeimoje buvo aptarinėjami Kauno įvykiai.
Neatsimenu, kaip užkliuvau už straipsnio, pasirodžiusio tuoj pat komunistų laikraštyje „Tiesa“. Didelis buvo. Atsimenu, kad Romą vadino psichiškai nesveiku, o žmones, kurie ėjo gatvėmis, – chuliganų minia, kuriai vadovavo žymus nusikaltėlis. Buvo pavardyta daugiau, bet kitų neatsimenu.
Dabar stebiuosi faktu: nepatikėjau tuo, kas buvo laikraštyje. Klasiokai irgi. Aptarimas vyko „valandėlėje ant portfelių“ po balkonu. Pirmą kartą man buvo paminėtas „Amerikos balsas“, per kurį, žinojome, sakoma teisybė. Šiandien negalėčiau paprastai paaiškinti, kas ir kodėl mus, vaikus, taip apžavėjo tą 1972 metų pavasarį. Kodėl nepatikėjome tuo, ką skleidė viešoji informacija? Gal todėl, kad buvome pagal amžių apsiskaitę, rijome romantinę nuotykių literatūrą… O Romo poelgis, jo šūksnis, protestas gatvėse prieš muštrą, manau, mums buvo žavu.
***
Tada stojo vasara. Pionierių stovykla, kurioje leidau kiekvienas atostogas. Buvau senbuvis, tad laisviau bendravau ir su vadovais, ir su bendraamžiais. Vyriausioji vadovė man patikėdavo net savo VEF‘ą (radijo imtuvas – red. past.). Tuomet buvo tokia kavalierių mada: pasiguldžius ant rankos nešioti „tranzistorių“ ir klausytis muzikos. Dažniausiai lenkišką arba, jei pavykdavo sužvejoti, Liuksemburgo radiją. O man rūpėjo sugauti tą stebuklingą „Amerikos balsą“ lietuviškai, apie kurį „valandėlėje ant portfelių“ buvome kalbėję. Iš tikrųjų kitų žinių nesupratau. Tačiau suklusdavau išgirdęs apie Kauno įvykius ir Romą Kalantą. Dar apie bandžiusį pabėgti į JAV Simą Kudirką.
Vėliau atiduodavau vadovei VEF‘ą neslėpdamas, ko klausiausi. Ji tik paklausdavo, ar man įdomu.
Vadinamajame pionierių kambaryje sėdėdavau ir piešdavau Romą. Kažkodėl Johno Lordo (grupė „Deep Purple“ – red. past.) plaukais, ūsais ir kertuotais tamsiais akiniais. Apačioje parašydavau „Romas Kalanta“.
Pirmąkart tikrą Romo nuotrauką pamačiau tik kokiais 1987-aisiais – po 15 metų.
***
Tėveliai dėl mano ramesnės ateities sovietinėje valstybėje saugojo nuo Bažnyčios, naujosios istorijos, žodžiu, anoje santvarkoje galėjusių pakenkti dalykų. Tėvelis aiškino, kad užaugęs viską sužinosiu.
Vienok krikšto motinėlė buvo nutarusi nelabai bijoti. Retkarčiais niekam nepranešę nueidavom į Šiaulių didžiąją bažnyčią ir pakalbėdavom apie šį bei tą. Vieną dieną ji mane pasikvietė į darbovietę – skalbyklą. Paprašė atsinešti „senovinių“ knygų lapelius, kuriuos parsivežiau iš kaimo. Supažindino su bendradarbe, tokia malonia teta. Kalbėjomės apie Kauną, sukilimą, Maironį… Teta iš rankinuko ištraukė užrašų knygelę. Čia buvo ranka nurašytos eilės: V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, Maironio „Lietuva brangi“, gal P. Vaičaičio… Kitų neatsimenu, tačiau apie Lietuvą. O toj knygelėj buvo juostelė-skirtukas. Jo nepastebėjau, kol teta paklausė: „Žinai, kokia čia juostelė?“ – „Ne.“ – „Spalvas matai? Čiagi Lietuvos vėliava!“
Viskas stojo į vietas: šviesoforo spalvos, Kalanta, Lietuva…
***
Po vasaros atostogų manyje jau viskas stabilizavosi.
Ateinant pavasariui, klasiokams pranešiau, kad gegužės 14 d. nevalia rištis „silkių“ (pionierių kaklaraiščių – red. past.). Tą pačią dieną atsidūriau mokytojų kambaryje… KEISTA, bet neatsidūriau niekur kitur.
Ir dar – apie tą KEISTUMĄ.
***
Kiekvieną vasarą mūsų auklėtoja Elvyra Balčiūnaitė rinkdavo 15 klasiokų grupę į kraštotyrinį žygį pėsčiomis po Lietuvą (200–250 km). Vieni iš gražiausių gyvenimo įspūdžių, ir dabar minimi kiekviename klasiokų susitikime. Į tą pusės mėnesio žygį susirinkdavo moksleivių iš visos Lietuvos. Įsivaizduokim: 400 palapinių miestelis, išdygstantis nakčiai ar dviem prie gražiausio ežero ar upės linkio. Vakarais prie bendro laužo – koncertai, šokiai. Priimami visi, kas grojo gitara. Tarp šokinių dainų smagiai įsiterpdavo „Mamyte, nupirki man žirgelį/ aš josiu ginti Lietuvos…“, „Girios ūžė/ten minėjo praeities laikus,/ kai lietuvis netikėjo,/ jog belaisviu bus…“, „Lietuva, Lietuva, būk per amžius laisva!..“
Va ir keista. Visos grupės turėjo vadovus. Jų buvo daug.
Dabar stebiuosi, kad nebuvo skundiko. Iš kur žinau? Ogi šokių repertuaras taip ir nesikeisdavo…
Lygiai taip pat negaliu suprasti, kaip mano stovyklos vadovė, VEF‘o savininkė, neįkliuvo už aplaidumą ir nepastebėjimą, kad silpsta „pionieriaus ideologinis tvirtumas“. Matyt, turėjome iš praeities stiprintą imunitetą…
***
Po kelių vasarų manęs laukė dar vienas neakivaizdinis susitikimas su Romu.
Tuščias autobusas galinėje stotelėje. Už manęs atsisėdo vyresnis jaunuolis. Įsikalbėjome. Kažkodėl užsiminiau apie F. Nyčę. Jis ypač susidomėjo, pakomentavo. Kol atvažiavome į centrą, supratome, kad neišsiskirsime kaip praeiviai. Pasiūliau kavos Šiaulių hipių kavinėje „Saulutė“. Kava tuomet kainavo 8 kapeikas. Turėjau abiem. Išaiškėjo, buvo pabėgęs iš psichoneurologinio internato. Kodėl iš ten? Už dalyvavimą „Kauno pavasaryje“ uždarytas į „psichuškę“, kas KGB buvo įprasta. Žinoma, kalbėjome ir apie Romą.
Po kelių savaičių gavau naujojo pažįstamo laišką. Labai įdomų – pilną poezijos, aforizmų, net piešinių… Deja, neišliko… Tėvelis saugojo nuo santvarkos. Rado, sunaikino…
***
Tikrai žinau, kad yra Kalantos karta. Tikrai žinau, kad joje amžiaus skirtumas yra ne mažiau 20 metų. Ir dar tikrai žinau, kad ji – viena iš Lietuvos Nepriklausomybės dalių.
