Projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ baigia XI pavasario sezoną. Šiandien į tribūną kopia daugiausia jaunieji kūrėjai, su kurių ankstesne kūryba jau teko susipažinti. Tai geriausi pavyzdžiai, rodantys, kaip per laiką bręsta kūrėjai. Iš tribūnos liejasi ir poezijos, ir prozos kūriniai. Pastarosios – daugiau.
Amelija Kriugiškytė (7 kl.)
„Amelija jau antri metai mokosi prisijaukinti poetinį žodį. Ji vis dar romantikė, kai rašo apie meilę, bet jau pastebimas paauglės konfliktas su aplinka, bandymas maištauti…“, – mokytoja Liudmila Putauskienė.
septynios dienos per savaitę nesibaigianti kankynė septynias dienas per savaitę niekas nesikeičia kiekvieną savaitės septintą dieną laukiu stebuklo viliuosi, kad viskas bus kitaip ir vėl tos septynios dienos kaip ištisa ilga mirtis, kuri vis nesibaigia net septynios sušiktos savaitės dienos o tu jauties kaip pragare niekad neištrūksi iš septynių savaitės dienų nes niekas nesukūrė tos aštuntosios ---MIELOSIOS--- Tiesą sakant, nepažinojau nė vieno, panašesnio į save, ir štai jis šalia manęs. Mes tokie skirtingi ir tokie panašūs. Sutikau jį visai neseniai, bet jausmas, lyg pažinčiau jį tūstantį metų… Jis myli vienatvę labiau nei aš buvimą su žmonėmis. Daug dalykų nežinau apie jį, bet man jo akys spindi lyg žvaigždės danguje. Jam vasaros saulėlydžiai širdį paglosto. Vasaros lietus permerkia jį kiaurai, bet jis kaip vaikas laimingas. O muzika – jo antroji siela, kuri tokia artima manajai…
Domantė Teresevičiūtė (12 kl.)
„Domantė toliau kuria fantastinius ir dramatinius vaizdus. Nors likimo vingiai mėto ir vėto, visada nugali meilė…“ – Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Eglė Noreikienė.
Kornelija Dobrovolskytė (11 kl.)
,,Kūryba man pabėgimas nuo skausmo ir paleidimas savų minčių.“
Atsakomybė mus aplanko, Vertinimas prapuola, Vykdymas auksinis, Mąstymas sidabrinis, Sunkume paleidžiam, Lengvume pasinaudojam, Pamąstymas išeina, Vienuma ateina. *** Noras pasitraukia, Nuovargis ateina, Jausmas imituoja, Baimė išeina, Susimąstymas nepasitraukia, Gėris greitai aplanko, Meilė pakyla, Blogis išnyksta. *** Tarsi tuščia mano siela, Bet tu vis dar joje, Ši naktis saugo tiek daug paslapčių, Ar išdrįsi jas išsaugoti ir tu? Ir nežinau, ar ilgiuosi tavęs, Siela mano nebe ta, Ji šaukia kviečiasi tave, Tik ir tu jau nebe tas. *** Savo vaizduotėje aš pamenu akis, Pilnas meilės, Tačiau vieninteles tokias, Su prieskoniu likimo. Bandau atkurti vaizdą perspektyvos, Kliaunuosi žvaigždėmis, akimis, Rankų mostais aš vaikaus likimą, Auksinio kelio labirintuose. Aš pamenu dangaus akis, Auksinio kelio labirintuos, Aš pamenu tą jausmą, Spindintį lyg skausmą. *** Vertė pasaulio, Vertė savęs, Rytojus atėjo, Vertė išsiugdė, Vertė sužlugo, Pokyčiai atėjo, Noras sidabrinis, Lūkestis auksinis.
Dėl visko kalta „Metallica“ Sėdžiu paskutinėje, beprotišką nuobodulį keliančioje pamokoje. Vaizduotė kuria scenas, kaip mano siela pasiverčia išsekusia moterimi ir lyg kokiame siaubo filme prisiglaudžia prie šalto, aprasojusio stiklo ir dramatiškai slysdama sukniumba. Iš gerklės, rodos, veržiasi žodžiai, maldaujantys pagalbos. Mano kūnas man nepadeda ir nesiliaudamas erzina: „Pažiūrėk, už lango šviečia saulė, nuostabus oras, o tu čia ką veiki?“ „Mokausi, patylėk!“ – atšaunu. Negana to, prie šios teroristinės mane kankinančios grupuotės prisijungia ir akys, kurios nejučia ima ir užsimerkia. Šalia sėdinti bendraklasė kelis kartus pastuksena į koją. Vargais negalais praplėšiu sulipusias akis. Visas kūnas priešinasi mano pasirinkimui mokytis, tačiau aš nepasiduodu, bandau klausytis mokytojos. Panašu, kad šiame kovos lauke už vietą žemėje kovojame kartu. Atsiverčiu sąsiuvinį, o ten visos paraštės išmargintos įvairiausiomis gėlėmis, drakonais, mergaitėmis, laikrodžiais, karoliukais, susiraukšlėjusiais raganų pirštais ir dar nežinia kuo. Nėra jokios prošvaistės įsiterpti naujam kūriniui. Bandydama mane išgelbėti nuo žudančio nuobodulio į pagalbą atskuba „Metallica“. Bet mane pastebi mokytoja ir užduoda kažkokį klausimą, kurio aš, aišku, neišgirstu. Po nejaukios ore tvyrančios tylos bendraklasė sušnabžda atsakymą. O aš beveik nesąmoningai garsiai suniūniuoju: „Every day for us something new open mind for a different view and nothing else matters.“ – Būti ar nebūti, štai kur klausimas, – išgirstu mokytoją, kuri, praradusi paskutinę gyvą viltį, kad kada nors atsakysiu teisingai, paklausia kitą mokinį. Mano laimei, nuskamba skambutis, ir košmaras pasibaigia.
