Nunešioti Žemaitės bateliai ir elegantiškos raudonos pirštinaitės, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė bityne ir Steigiamajame Seime, fortepijonu grojanti Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėdos rankraščiai ir rankdarbiai. Šių rašytojų pomėgiai ir mažiau žinomi gyvenimo faktai, draugai ir įtakas dariusios asmenybės. Visa tai galima išvysti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, kur oficialiai atidaryta Maironio lietuvių literatūros muziejaus kilnojamoji paroda „Sename dvare“. Apie ją kalbamės su muziejaus parodų kuratore AUDRONE MEŠKAUSKAITE ir muziejininke NIJOLE RAIŽYTE.
„Sename dvare“ – Šatrijos Raganos kūrinys, pernai šventęs 100-metį. Parodos pavadinimą siejate su šia proga ar yra kitokia interpretacija?
Tikriausiai abu spėjimai teisingi. Taip, mums, kaip muziejui, svarbu prisiminti rašytojus, jų kūrinius ir įvykius, pasakoti apie juos lankytojams, o jubiliejai padeda lengviau susiorientuoti be galo plačiai besidriekiančiame literatūros istorijos lauke. Taip prie mūsų vėl priartėjo ir Šatrijos Raganos kūrinys, tapęs viena iš inspiracijų kalbėti apie ankstyvąją moterų kūrybą Lietuvoje. Tuo laiku (XIX a. pab.–XX a. pr.) nenutautę Lietuvos bajorai leido į mokslus savo dukteris, kurios ne tik pačios švietėsi, siekė mokslų, bet ir mokė kitus, kūrė ir vadovavo labdaringoms organizacijoms, platino draudžiamą spaudą, aukojo, pagaliau realizavo save kaip kūrėjos. Dvarai ir maži dvareliai, kurie, beje, Lietuvoje tikrai nespindėjo ypatinga prabanga, tapo kultūros židiniais – čia rinkosi kultūrą puoselėjantys bendraminčiai, dalijosi mintimis ir idėjomis. Pamažu į kultūrinę veiklą įsitraukė moterys. Nors kurį laiką buvo vedamos, skatinamos vyrų, vis aktyviau reiškėsi pačios.
„Sename dvare“ apgyvendinote 5 moteris. Ką kiekviena davė visuomenei, literatūrai? Pagaliau koks indėlis plečiantis moterų laisvių idėjoms?
Visos 5 čia apgyvendintos rašytojos – žinomos lietuvių literatūros klasikės ir visuomenininkės, įnešusios savitą indėlį į lietuvių literatūrą ir istoriją. Sofija Pšibiliauskienė (slapyvardis Lazdynų Pelėda) yra realistinio lietuvių romano („Klaida“) pradininkė, novelėse (pvz., „Motulė paviliojo“ ir kt.) akcentavusi sudėtingą kaimo moters padėtį šeimoje, dramatišką našlaičių gyvenimą, skurdą, konfliktiškus kaimiečių ir dvarininkų santykius. Jos sesuo Marija Lastauskienė (Lazdynų Pelėda), rašiusi daugiau apie miestiečių gyvenimą, sumodernino lietuvių romaną, akcentuodama moters pasirinkimo laisvę, feminizmo idėjas. Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana) paliko ne tik impresionizmu ir simbolizmu pažymėtų estetiškų kūrinių, bet ir savo pedagogine, kultūrine veikla įtvirtino visuomenėje labdaros, altruizmo idėjas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė) – įdomios ir labai tvirtos asmenybės. Pirmoji, įveikusi savo negalias, ne tik rašė, švietė visuomenę, bet ir dalyvavo politinėje veikloje, kas anuomet moteriai buvo tikras iššūkis. Žemaitė savo gyvenimu paliudijo, kad ir turint gausią šeimą talentas bet kada gali pražysti – niekas tam nesutrukdys.
Ką norite parodyti, atskleisti šia paroda? Kas jums buvo svarbu?
Kadangi taip jau susiklostė, kad visos šios parodos herojės – moterys, norėjome priminti (o šiais laikais irgi, atrodo, tą reikia daryti…), kad jos gali padaryti daug didžių ir vertingų darbų. Kaip rašė Šatrijos Ragana, ,,turite suprasti, kad esate berods kitokios negu vyrai, bet visiškai lygios vertės“. Visos mūsų pristatomos rašytojos neslėpė savo moteriškumo nei kūryboje, nei gyvenime. Parodoje šios asmenybės atsiskleidžia per įdomiausius eksponatus, daugiausia saugomus Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve.
Labai patrauklus sprendinys – interaktyvumas. Žiūrovas pats atveria langą/duris į garsios kūrėjos vidų/gyvenimo faktus. Kaip atsirado toks formatas?
Šis vizualus kilnojamosios parodos sumanymas kilo muziejaus dizainerei Ingai Zamulskienei. Jos forma – tai tarsi laiko patina paženklintas paveikslas prabangiais rėmais, kabėjęs kokiame nors dvarelyje, primenantis romantizmo ir idealizmo kupinus laikus. Tai nuoroda į prabangą, kuri aukojama meno, kultūros vardan. Tie parodos paveikslai atsiveria, kviečia lankytoją moterų kūrybą ir gyvenimo kelią atrasti pamažu, neskubant – sluoksnis po sluoksnio. Iš pradžių pasakojame apie esminius dalykus – kūrybą, visuomeninę veiklą, kol prieiname prie rašytojų gyvenimo prieskonių – hobių ir įdomiausių, intriguojančių faktų apie jas. Jau esame pastebėję, kad lankytojams patinka interaktyvios veiklos, kurioje jie gali patys dalyvauti, ką nors aktyviai veikti, todėl ir mūsų kilnojamosios parodos turi panašų principą.
Kiek jau apkeliavote su paroda „Sename dvare“. Kokie įspūdžiai?
Kilnojamoji paroda „Sename dvare“ – dar visai nauja, todėl ir jos kelias per kultūros įstaigas dar nėra ilgas. Kol kas daugiausiai ji pabuvojo Kėdainių mieste ir apskrityje: M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, Šviesiojoje gimnazijoje ir Truskavos kultūros centre. Džiaugiamės, kad vos nuvežę į biblioteką iš karto sulaukėme prašymų eksponuoti gimnazijoje ir kultūros centre. Skirtingos vietos, skirtingas ir dėmesys. Be galo smagu, kai bibliotekoje ar kultūros centre ji praskaidrina dieną senjorams, kuriems klasikių kūriniai yra ypač artimi, suprantami, mylimi, nes susiję su vaikystės, jaunystės prisiminimais. Penkias rašytojas jie sutinka tarsi senas pažįstamas.
Visai kitaip parodą priima mokytojų ar auklėtojų besiklausantys mažieji lankytojai. Ypač maloniai nustebino Šviesioji gimnazija. Čia paroda tapo inspiracija netradicinei integruotai pamokai. Gimnazistai savarankiškai domėjosi, iš anksto lietuviškai ir angliškai rengė trumpus pranešimus apie to meto istorinę ir kultūrinę situaciją Lietuvoje, apie šių klasikių gyvenimą ir kūrybą. Viena iš kūrybinių pamokos užduočių buvo parašyti kuriai nors rašytojai atvirlaiškį. To jie dar tikriausiai nė vienas nebuvo daręs.
Dar džiugiau, kad taip užsimezga naujos mūsų muziejaus draugystės ir ryšiai.
Paroda bibliotekoje veiks iki gegužės 8 d.
Asta Sarapienė
Komunikacijos koordinatorė
Meilės Druktenytės nuotraukos
