Balandžio 28 d. minime vertėjo, tekstologo, redaktoriaus Dominyko Urbo (1908-04-28 Švaininkuose, Panevėžio r. – 1996-08-09 Vilniuje) 115-ąją gimimo sukaktį. Jis tituluojamas lietuvių meninio vertimo klasiku, kurio dėka didieji pasaulio literatūros kūrėjai prabilo lietuviškai.
Iš prancūzų, vokiečių, rusų, latvių, lenkų, jidiš kalbų yra išvertęs apie 50 knygų, tarp jų – F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“, F. Dostojevskio „Lošėjas“, „Užrašai iš mirusiųjų namų“, L. Tolstojaus „Prisikėlimas“, Šolom Aleichemo „Tevje pienininkas”, E. Zola „Moterų laimė“, H. Ch. Anderseno, Ch. Perrault pasakų ir daug kitų kūrinių.
Vertėjas yra sudėtinga profesija. Nuo jo darbo kokybės labai priklauso verstinio leidinio vertė. Būta siūlymų, kad vertėjo pavardę reikėtų rašyti šalia autoriaus ant knygos viršelio. Yra skaitytojų, kurie prieš pradėdami skaityti leidinį, būtinai pasižiūri, kas jį išvertė. Kai kurie net ir knygą renkasi ne vien pagal autorių, bet ir pagal jo vertėją. D. Urbas ne veltui vadinamas meninio vertimo klasiku, tam reikalingas ne tik puikus kalbų (iš kurios verčiama ir į kurią verčiama) mokėjimas, bet ir didelė erudicija.
„Literatūros vertėjų yra daug. Vieni jų yra išvertę svarbių kūrinių, bet nedaug, kiti – daug, bet mažareikšmių. Kai kas vertimo baruose dirbo epizodiškai ar vertė iš vienos kurios nors kalbos. Mažai yra tokių, kurie vertimo darbą yra intensyviai dirbę visą arba beveik visą gyvenimą, vertę iš daugelio kalbų ir išvertę kelias dešimtis reikšmingų veikalų. Tarp pastarųjų vertėjų vienas žymiausiųjų yra Dominykas Urbas“, – teigia kultūros istorikas Albertas Ruzgas.
Daugiau kaip dvidešimt metų D. Urbas dirbo „Vagos“ leidyklos redaktoriumi, kur ruošė spaudai ne tik sudėtingus verstinius kūrinius, bet ir lietuvių literatūros palikimą. Kaip tekstologas padėjo parengti S. Daukanto, L. A. Jucevičiaus, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus raštus.Paskelbė straipsnių kalbos kultūros, vertimo klausimais.
D. Urbas glaudžiai susijęs su Panevėžio miestu. Mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje, kur jo mokytojais buvo J. Elisonas, rašytojai G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė-Dobilas, M. Grigonis, dailininkas J. Zikaras, muzikai kompozitoriai V. Paulauskas, M. Karka.
„Šių žmonių dėka gimnazijoj laikėsi tam tikras ypatingas klimatas, į kurį panirę, mes žinojom savaime, be kokių ilgų aiškinimų, kad kultūra yra neapsakomai brangus dalykas ir kad šviestis visiems būtinai reikia. Mokėmės, lavinomės tiek klasėje, tiek už klasės. Dalyvavom garsiojoje Meno kuopoje. Kurie labiau linkom į kalbos dalykus, susikūrėme „kalbininkų“ būrelį. Čia mus mokė užrašinėti žodžius didžiajam žodynui (dar Būgai gyvam esant), pratino aprašinėti savąją tarmę, rinkti tautosaką ir t. t. Čia įgavau pirmuosius lituanistinio darbo įgūdžius,“– apie mokslo metus gimnazijoje yra rašęs D. Urbas.
1928 m. jis baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Besimokydamas daIyvavo zoologo ir kraštotyrininko Jurgio Elisono jkurtos Tautotyros ir senienų rinkimo draugijos veikloje. Kartais padirbėdavo Panevėžio kraštotyros muziejuje. Rinko senovės eksponatus. Aprašinėjo savo tarmę. Ėmė rašyti į laikraštį „Panevėžio balsas“. Seminarijoje D. Urbas pasižymėjo kaip puikiai mokantis lietuvių kalbą, redagavo piešimo dėstytojo P. Giedravičiaus vadovėlius. Nuo 1929 m. vasaros apie metus laiko jis dirbo Panevėžio kraštotyros muziejaus vedėju.
1930–1935 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Studijavo lietuvių, rusų ir lenkų kalbas bei Iiteratūras, pedagogiką. Studijuodamas dirbo Kauno miesto muziejuje, „Sakalo“ leidykloje, rašė vadovėlius, straipsnius.
1942 m. panevėžiečiai pakvietė D. Urbą dirbti Panevėžio kraštotyros muziejaus vedėju. Pasiūlymą jis priėmė, nes karo metu norėjo gyventi arčiau tėviškes, tėvų. Vadovaudamas muziejuje įrengė gamtos, archeologijos, etnografijos ekspozicijas. 1944 m. vasarą sugrįžus į Lietuvą bolševikams, muziejaus patalpose įsikūrė karo ligoninė, patalpų vidus buvo pertvarkytas, eksponatai išgrobstyti, daug jų sunaikinta.
1944–1945 m. dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo Lietuvių kalbos institute, Didžiojo lietuvių kalbos žodyno redakcijoje. 1949–1970 m. „Vagos“ leidyklos redaktoriumi.
Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu parengė Martyno Mažvydo raštų žodyną, kuris buvo išleistas 1997 metais, minint lietuviškos knygos 450 metų jubiliejų.
D. Urbas puikiai mokėjo savo tarmę, nemažai liaudies kalbos turtų jis panaudojo versdamas literatūros kūrinius. Tuo praturtino mūsų bendrinę kalbą. Pasak kultūros istoriko A. Ruzgo, jo žodis visada buvo taikliai parinktas, vaizdingas, nenudėvėtas, jo sakinys nepriekaištingai sutvarkytas, kiekvienas žodis padėtas į savo vietą.
Meninio vertimo klasiko darbai buvo įvertinti. Jis gavo ne vieną apdovanojimą, tarp jų – Antano Venclovos premiją 1985 m., Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną 1996 m.
D. Urbas išugdė būrį vertėjų ir redaktorių, todėl pagrįstai vadinamas lietuvių meninio vertimo mokyklos kūrėju. Jam rūpinantis išaugo visa plejada kūrybingų, produktyvių vertėjų – Adomas Druktenis, Valdas Petrauskas, Stasys Sabonis, Vytautas Visockas ir kiti.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2008 įsteigė D. Urbo premiją už vertimo debiutą. Premija teikiama balandžio 28 d., minint žymaus vertėjo, redaktoriaus ir kalbininko gimimo metines. Ji skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą – per pastaruosius trejus metus publikuotą profesionalų, menišką pirmą arba antrą vertimą į lietuvių kalbą.
Parengė Virginija Januševičienė
