Tęsiame prisiminimų ciklą su buvusiu Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininku, leidinio „Laisvas žodis“ redaktoriumi ARNOLDU SIMĖNU.
* * *
Dabar madinga priekaištauti: „Praėjo daugiau kaip 30 nepriklausomos Lietuvos metų – o kas pasikeitė?“. Visada mąstau – kam adresuojamas toks klausimas. Bet kokiu atveju dažniausiai ne sau. Vadinasi, retorinis.
Iš tiesų, kai tenka peržiūrėti Sąjūdžio metų filmuotus kadrus, ypač kuriuose matomas viešasis gyvenimas, pradedi abejoti, netikėti, kad taip gyvenome. Urbanistinis peizažas – namai, gatvės, žmonės, jų rūpesčio paženklinti veidai – arba pilkos, arba juodos spalvos. Jei minioje pasimato kokia raudona ar geltona striukė, supranti, kad žmogus gavo arba pirko siuntinį „iš ten“. Visi privalėjo būti vienodi ir, šiukštu, nieko neslėpti. Vien ko vertas sovietinis išradimas „sietka“! Toks tinklelis maisto produktams. Ką pirkai ir nešei namo, galėjo matyti visi. Sovietinis žmogus nuo sovietinio žmogaus neturi ką slėpti, suprask.
Gana. Negerai taip pradėti – nuo sovietmečio ypatybių, kurias galima aptarinėti ir aptarinėti. Su pavyzdžiais ir argumentais. Tik tai būtų atskira tema.
***
Jau esu fragmentiškai užsiminęs apie man nuskilusią istorinę galimybę išgyventi Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo (vėliau teisingai pataisyta – atkūrimo) akto paskelbimą 1990 metų kovo 11 dieną pačiuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Kuo dažniau apie tai galvoju, tuo daugiau detalių randu savose atminties lentynėlėse.
Vyksta pirmieji posėdžiai. Nekantru visiems. Juokinga, bet net atrodo, jog deputatai specialiai delsia, didindami intrigą. Vėliau paaiškėjo, kad taip nebuvo.
Rūkome AT rūmų rūkomajame dviese su Sauliumi Pečeliūnu. „Šiandien skelbsite?“ – klausiu. Saulius gūžčioja pečiais: „Nežinau, kaip susitars…“ – „Bet visi juk laukia, šiandien reikia…“ – „O įsivaizduoji, kaip atrodytų, jei dalis susilaikys arba balsuos prieš?“ Argumentas betoninis. Nepajudinamas. Jis dar sunkesnis po Algirdo Brazausko irzlaus atsisakymo tapti AT Pirmininko pavaduotoju. Tiksliau, ne Pirmininko, o pranašesnės asmenybės – Vytauto Landsbergio. Visa povyza būtent apie tai kalba. Priežastys primena vištytės akytės ir gaidelio kelnyčių istoriją. Sąjūdis jau laimėjo rinkimus, tad kam pamesti savitvardą?
Matyt, mūsų su Sauliumi bioritmai sutapo. Vienodu ritmu norėjome rūkyti, todėl rūkomasis tapo susitikimų vieta. Tą kartą matau – ilgaplaukio, kaip ir priklauso mūsų kartos atstovui, Sauliaus akys blizga, šypsena vos tvardoma.
„Po pertraukos!..“ – užkrečia laukimu.
O mes įsikūrę žiniasklaidai skirtame balkone, trečiajame aukšte. Rytis Račkauskas, Jonas Čergelis ir aš. Stebime viską – kas ką pasakė, kaip pasakė, kaip sujudėjo savo krėsle. Aišku, stebime savuosius Egidijų Jarašiūną, Julių Beinortą, Joną Liaučių, Rimantą Astrauską. Jonui gerai – jis viską fiksuoja filmuodamas. Ir mums gal neblogai – nufilmuos istorinę akimirką.
Viskas! JAU nepriklausomi – mums. Vyresniesiems – nepriklausomi VĖL. Tik šeši lenkų deputatai susilaikė. Beje, ar jie gauna signatarų pensijas? Glėbesčiuojamės kaip kokie gruzinai, netvardydami jausmų. Glėbesčiuojamės, žvilgsniai susitinka – na, ar tikisi? – spaudžiame vienas kito letenas.
Viskas – labai laiku. Kitą dieną Maskvoje prasidėsiantis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas galėjo suteikti galių Michailui Gorbačiovui Lietuvoje įvesti ypatingąją padėtį. Vienok įgaliotasis mūsų Egidijus Bičkauskas tądien jau gabeno priimtus dokumentus kaip pranešimą apie svarbų įvykį gretimos valstybės prezidentui.
* * *
Lauke, aišku, ištikimieji Sąjūdžio bendražygiai skanduoja „ačiū!“ Visus garsiai sveikina džiaugsmo nevaldantis režisierius Jonas Jurašas, kažkas jau atsinešęs kopėčias, užlipęs jomis ardo sovietinį Lietuvos herbą, prikaltą virš paradinių durų. Nurieda žvaigždė, kažkas ją pačiumpa. Vėliau nugirdau, kad tas vikruolis buvo Saulius.
Vienok tada, tą drėgną vėlų vakarą, kažko pasigedau… Gal didesnės minios, laukiančios istorinio sprendimo, į kurį tiek ilgai eita? Net 50 metų…
Deja, grįžus į Panevėžį, tas „kažkas“ sumaudė dar labiau. Kas nutiko? Kodėl nėra vėliavų? Kodėl nėra dainų? Ar pasiektas tikslas nebejaudina?
***
Jaudina, jaudina! Nepraėjus nei mėnesiui, balandžio 7 dieną, tauta susibūrė Vingio parke. Pademonstruoti savo pritarimo Aukščiausiosios Tarybos paskelbtam Nepriklausomybės Atkūrimo aktui ir paniekos tokioms Kremliaus priemonėms kaip blokada.
Į mitingą pakviečiau vykti į svečius atvažiavusį seną bičiulį Seriožą iš Smolensko. Sąjūdžiu, Baltijos valstybių naująja istorija jis domėjosi nuo pat mūsų draugystės pradžios, kai susipažinome dar būdami studentai. Turėdamas gerą humoro jausmą šmaikštaudavo, netikėdamas, kad sovietai, nors ir vadovaujami perestrojkos vado M. Gorbačiovo, leis dar daugiau. Retkarčiais pacituodavo sovietinę karo dainą „našy tanki i bronia krepka“ („Mūsų tankai ir šarvai stiprūs…“- rus.)
Taigi stovime mudu šimtatūkstantėje minioje. Vyksta mitingas. Ir – kulminacija: atskrenda sovietų sraigtasparniai, o iš jų tik virsta virsta popieriukai su agitaciniu tekstu…
Grįžtant į Panevėžį manasis bičiulis, ilgai tylėjęs, sako: „Supranti, aš pradėjau tikėti, kad jūs būsit laisvi. Virš galvų laksto helikopteriai, o minia dainuoja!..“
Žinau, kad dar ir dabar Serioža apie tą įspūdį dažnai pasakoja pašnekovams. Šiandien reiktų pridurti – patikimiems.
