Vasario 27-ąją, Tarptautinę optimisto dieną, bibliotekos specialistai rekomenduoja pozityvią ir šviesią literatūrą. Ši diena primena, kad į pasaulį galime žvelgti optimistiškai, pozityvaus įkvėpimo rasti patys.
Kas yra optimistas? Žmogus, kuris į pasaulį žiūri šviesiu žvilgsniu. Jis pasitiki savimi ir gyvenimu, jo nesugniuždo negandos, drąsiai žiūri į ateitį ir pasirengęs priimti iššūkius.
Pusė stiklinės – tuščia ar pilna? Optimistas atsakys, kad beveik pilna. Žiemos vidurys – dar žiema ar jau beveik pavasaris? Žinoma, kad jau pavasarėja! Pasistenkime bent šią dieną tikėti, kad viskas daug geriau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Tvirtinama, kad optimizmas yra užkrečiamas. Linkime juo užsikrėsti skaitant knygas, kurių puslapiai persmelkti pozityvumo.
Rekomenduojame knygas, kurias galite rasti bibliotekos fonduose:
Erika Umbrasaitė „Lūpdažio pamokslai“. Apie meną laimingai ir prasmingai gyventi žavioje, trapioje ir kartais nepakeliamai sunkioje kasdienybėje. Trumpos, šilumos pripildytos, įkvepiančios esė apie žmogiškumą ir paprastumą be kaukių, arba savotiškas minčių dienoraštis, nuaustas iš autorės įžvalgų, patirties ir tikrų istorijų. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – kokteilis, kurio gali tikėtis, skanaudamas šį kūrinį.
Erika Umbrasaitė „Paskolink man savo gyvenimą“. Pasakojimas, kuris skaitytojus neša į Paryžių, Bilbao ir net Ekvadorą, kartais panašus į sapną, bet juk matuojantis svetimą gyvenimą gali nutikti bet kas.
Henrikas Gudavičius „Gamtmeldžio sodas“. Henrikas Gudavičius rašo: „Visa Žemė yra toli nuo mūsų, ir arti. Bet svarbiausia, kad ta mūsų Žemė vis dar graži ir gyvybinga. Metams bėgant geografiniai atstumai padidėja ir tada atrodo, kad kasdien regėti savąjį Nemuną yra laimė. Uralai nutolsta lyg jaunystės maksimalizmas ir labai artima patampa senuko Čarlzo Darvino išmintis: per dieną užtenka nueiti pusę kilometro, jei viską tame kelyje pamatysi.“
Jurga Ivanauskaitė „Viršvalandžiai“. Savotiškas dienoraštis liečia temas, kurių paprastai bijome ir vengiame, moko nesišalinti žmonių, priimti pagalbą. Jurgos Ivanauskaitės talentas įkvepia mylėti gyvenimą, priimti kaip dovaną kiekvieną akimirką, o ypač vertinti likimo suteikiamus viršvalandžius.
Lavija Šurnaitė „Optimizmo genas“. Skaitydami šią knygą rasite paguodą, nusiraminimą, motyvaciją, įkvėpimą, supratimą ir džiaugsmą. Išmokite keisti požiūrį į save ir pasaulį, nes būtent to reikia, kad aplinka imtų keistis, kaip tikitės ir laukiate.
John Grogan „Marlis ir aš“. Džiaugdamasis ir liūdėdamas, pykdamas ir atleisdamas autorius pasakoja apie savo augintinio nuotykius ir išdaigas, pažįstamas kiekvienam šuns savininkui.
Marlio istorija sugraudino ir prajuokino milijonus viso pasaulio skaitytojų – tų, kurie kada nors turėjo šunį, tų, kurie negali gyventi be šuns, ir kurie dar tik svajoja apie augintinį.
James Herriot „Kas nuostabu ir išmintinga“. Knyga, pasakojanti apie nelengvą, bet savotiškai žavų kaimo veterinaro gyvenimą. Gyvenimo džiaugsmas, savitas britiškas humoro jausmas ir tikėjimas, kad viskas gali būti gerai, sklinda iš kiekvieno knygos puslapio.
Vicki Myron ir Bret Witter „Devyni katino Diujo gyvenimai“. Knyga pristatoma: „Galiausiai mane sujaudino nuoširdžios istorijos, kurias gerbėjai man pasakojo apie savo kates, ir supratau, kad jos sugraudintų ir jus. Kai suvokiau, kad visos šios istorijos yra Diujo Stebuklai, mano širdyje subrendo „Devyni katino Diujo gyvenimai“.
Francesc Miralles „Vabi sabi, arba Romanas apie netobulumo grožį“. Kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą? Kaip išmokti džiaugtis mažais dalykais? Kaip surasti ramybę ir laimę? Ar tikrai japonai žino atsakymus į šiuos daugumą žmonių kamuojančius klausimus? Ši nepaprastai šilta ir išmintinga knyga – apie kasdienybės ir laikinumo grožį, kuris yra taip arti mūsų. Ją perskaitę išmoksite mylėti tai, kas netobula, ir džiaugtis tuo, kas trapu ir laikina.
James Bowen „Katinas Bobas. Apie vaikiną ir katiną, gatvėje radusius viltį“. Du gatvės gyventojai atrado vienas kitą, nebesijautė vieniši ir nereikalingi. Gebėjimas mylėti ir rūpintis kitu gali pakeisti gyvenimą, net jeigu meilės objektas turi rudą kailiuką.
Katarzyna Grochola „Niekados!“. Knyga apie moterį, kuri nesigėdija savo silpnybių ir kompleksų, žaižaruoja humoru, o po kiekvienos krizės joje akimirksniu sprogsta nauja energijos bomba. Autorė rašo: „Manau, visos esame panašios. Kiekvienoje iš mūsų glūdi įvairiausi troškimai, apie kuriuos ne itin noriai kalbame. Tarkim, laukiame didelės romantiškos meilės ir princo ant balto žirgo. Aš – už tokius troškimus“.
Eric-Emmanuel Schmitt „Oskaras ir ponia Rožė“. Knyga simbolizuoja krikščionybę. Knygą sudaro laiškai, kuriuos dešimtmetis berniukas rašė Dievui. Tuos laiškus atranda Močiutė Rožė, „rožinė dama“, viena iš tų moterų, kurios ateina į ligoninę pabūti su sergančiais vaikais.
Yolanda Scheuber „Olga“. Žmonija, sukrėsta dviejų pasaulinių karų… 12-metė mergaitė, iš Rusijos stepių nublokšta į Argentinos platybes… Tikra išlikimo istorija, pakerėjusi pasaulį.
Matthew Quick „Auksinis debesies kraštelis, arba Optimisto istorija“. Pasak „Kirkus Reviewers“, Matthew Quickas sukūrė širdį veriantį romaną. „Drąsus debiutas… Quicko puslapiuose tiek absurdo, proto ir tikro jausmo, kad jo veikėju neįmanoma nesižavėti,“ – rašo Allison Lynn, „People“.
Jose Luis Sampedro „Etrusko šypsena“. Knyga apie tvirtą žmogų, mokėjusį mylėti, kovoti ir iki paskutinės akimirkos džiaugtis gyvenimu.
Frederic Beigbeder „Meilė trunka trejus metus“. Tai saldaus pralaimėjimo istorija, pažįstama kiekvienam skaitytojui, verčia sielvartauti ir ginčytis, juoktis, susidūrus su pažįstamomis situacijomis ir… toliau tikėti amžina meile.
Lorenzo Licalzi „Ko tu iš manęs tikiesi?“. Liūdna ir juokinga istorija apie gyvenimą, kuris, daugelio manymu, jau pasibaigęs. Apie gyvenimą senelių namuose ir netikėtą brandžią meilę dviejų senų žmonių, kurie, priversti gyventi senelių namuose, laukia savo dienų pabaigos.
Susanna Tamaro „Eik, kur liepia širdis“. Senelės laiškas dukraitei, autoįvykyje žuvusios (ar nusižudžiusios) dukters dukteriai.
Vanessa Diffenbaugh „Gėlių kalba“. „Netikėtai graži knyga apie skaudžius dalykus: vaikus, kurie užauga be šeimos, ir jų, nepatyrusių nesąlygiškos meilės, likimus… „Gėlių kalba“ – tai 2011-ųjų „Džeinė Eir“, – rašo „The San Francisco Chronicle“.
Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“. Su meile ir puikiu skandinavišku humoru papasakota labai tikroviška istorija apie nepaprastai mielą bambeklį, kurio neįmanoma neįsimylėti, privers susimąstyti apie mus pačius – mūsų vienatvę, draugystes, meilę.
