Šiandien – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. 1988–1989 metų įvykius prisimena buvęs Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas ARNOLDAS SIMĖNAS. Dalijamės jo atminties kupiūromis.
***
Artėjo 1988 m. vasario 16-oji. Data, kuri daugeliui lietuvių, ypač vyresnės kartos, nebuvo vien kalendorinė. Nebuvo ji eilinė ir Lietuvos sovietinei valdžiai bei jos įrankiui – KGB.
Tais metais Vasario 16-oji žymėjo gražią Nepriklausomos valstybės atkūrimo 70 metų sukaktį. Tai nuolat minėjo Vakarų radijo stotys. Atrodė, kad sovietinei valdžiai nieko svarbesnio nebuvo – tik sutrukdyti „buržuaziniams nacionalistams“ kokiu nors būdu ją pažymėti.
Per visus okupacijos metus ši šventė buvo draudžiama, tačiau 1988-aisiais draudimas dar labiau sustiprintas. Partkomų nurodymu visose valstybinėse įstaigose, net mokyklose, turėjo budėti darbuotojai. Tikslas? O maža ką – jeigu kas buržuazinę trispalvę iškels arba parašys ant sienos!.. Žodžiu, diversijai reikėjo pasiruošti. Kiek vėliau teko girdėti, pabudėta šiltai, prie arbatėlės ir kita ko, kolegos pabendravo, o kitą dieną gavo laisvą. Ko geriau norėti? Ir maloniai pasėdėta, viduje atšvęsta, ir dar – nedarbo diena poilsiui. Net sovietinėms šventėms nesudarydavo tokių sąlygų!
Tiesa, kad ir kaip įstaigose budėta, kad ir kaip saugotasi, Panevėžyje, ant tuomet Respublikos gatvėje buvusios daržovių parduotuvės sienos, vis dėlto atsirado aliejiniais dažais užrašytas šūkis „Laisvę Lietuvai!“. Sieną uždažinėjo, žmonės skubėjo pro šalį savo reikalais, tačiau ne vieno akyse kažkas blizgėjo, o lūpos truputį šypsojo…
***
Iki pačių rinkimų likus vos savaitei, 1989 metais, Panevėžys, kaip ir visa Lietuva, šventė Vasario 16-ąją. Taip, tai buvo tikras visuotinis šventimas. Su ypatingu laukimu. Išsvajotos Nepriklausomybės.
Jaunalietuviai, nebūtų jaunimas, išdykavo… Eidami su savo šventiniais transparantais į mitingą, pakeliui užsuko į Respublikos gatvę, kur buvo įkurti sovietų Karininkų namai (dabar – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka). Čia išvydo didelę neteisybę – ant oficialaus okupantų pastato kabančią Lietuvos vėliavą. Kur tai matyta! Tiesa buvo bematant atkurta. Vėliava nukabinta, protesto mitingėlis įvyko. Galima eiti į didįjį renginį Laisvės aikštėje, kur jau šurmuliavo jūra žmonių.
Dabar net keista, kaip dalyviai ištverdavo tiek kalbų. Tegu ir talentingai parašytų. Tai reiškė tik viena – per pusę amžiaus išaugusį milžinišką tiesos žodžio troškulį.
Visos šventės kulminacija tapo Nepriklausomybės kovų dalyvio savanorio majoro Viktoro Čapliko poelgis. Po savo kalbos ir linkėjimų karys išsisegė „Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio“ medalį ir prisegė jį Vytautui Landsbergiui. Tai buvo tarsi palaiminimo šventam žygiui į laisvę simbolis.
Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus, o kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba balsų dauguma (susilaikė 6 lenkų deputatai) priėmė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Kitą dieną Maskvoje prasidėsiantis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas galėjo suteikti galias M. Gorbačiovui Lietuvoje įvesti ypatingąją padėtį. Vienok, įgaliotasis mūsų Egidijus Bičkauskas tądien jau gabeno priimtus dokumentus, kaip pranešimą apie svarbų įvykį gretimos valstybės Prezidentui.
***
Šioje vietoje nori nenori iškyla pamąstymas apie politinį nuoseklumą. Ir žmogišką padorumą. Juk 1990 m. kovo 11-osios Aktu turėjo nutrūkti bet kokie mūsų santykiai, susiję su buvimu SSRS sudėtyje. Taigi mūsų deputatų SSRS parlamente įgaliojimai turėjo nutrūkti automatiškai. Jeigu tie deputatai jautėsi ką tik atkurtos valstybės piliečiais. Deja. Situacija buvo labai subtili. SSRS turėjo viskuo demonstruoti, jog nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės, todėl ir toliau Lietuvos deputatams, išrinktiems į sovietų parlamentą, siuntė atlyginimą – po 300 rublių kas mėnesį. Geras skaičius – primena 30 sidabrinių.
Mūsiškiai, aišku, sesijose ir kitokioje akivaizdžioje veikloje nedalyvavo. Tačiau ką reiškė imti tą atlygį, periodiškai siunčiamą iš Maskvos? Ogi tai, kad pripažįsti dirbantis svetimai valstybei kaip valdžios atstovas. Kitaip tariant, mūsų Sąjūdžio remtas kandidatas – pats neturtingiausias Ramygalos kolūkio pirmininkas – per godumą nesuvokė, kad jo misija SSRS parlamente pasibaigusi dar kovo 11 d. Arba apsimetė, kad nesuvokia tų 300 rublių prasmės?
***
Ypač svarbi visoje Lietuvoje (ir Panevėžyje) buvo 1989 m. Vasario 16-osios šventė ir daugybė mitingų ta proga. Išvakarėse Kaune priimta Lietuvos Sąjūdžio Seimo rezoliucija jau be išlygų paskelbė pagrindinį siekį – ilgai lauktą apsisprendimą: kryptis į de jure. Galima sakyti: tądien Sąjūdis nustojo grimuoti savo politiką. Nors, esu įsitikinęs, Nepriklausomybės vizija de facto daugelio galvose pleveno nuo pat pradžios. Mes, Sąjūdžio Seimo nariai, iš Kauno grįžome tiesiai į šventinį mitingą Panevėžyje, Laisvės aikštėje. Tokie truputį paslaptingi, truputį išdidūs, galintys pašnabždėti: „Viskas. Apsispręsta. Nepriklausomybė. Jokio tarpinio suvereniteto!..“.
