Šiandien vėl minime Laisvės gynėjų dieną. Kaip svarbius mūsų šalies laisvei įvykius atsimena tuometis Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas ARNOLDAS SIMĖNAS?
* * *
Panevėžyje iš pirmo žvilgsnio atrodė (manau, ir kitur), kad slenka kasdienis gyvenimas: tėvai ėjo į darbą, vaikai į mokyklą ar darželį, pagyvenusios moterys be emocijų, prigesusiomis akimis apžiūrinėjo tuščias parduotuvių vitrinas, galų gale pasirinkdamos turgų.
Vienok ramybė tebuvo išorinė. Jutome, kad artėja kažkas tokio, nepatirto per visą mūsų „dainuojančią revoliuciją“…
Sąjūdžio būstinėje nuolat buvo žmonių. Jie cirkuliavo – vieni ateidavo, kiti išeidavo, ir – diskusijos, diskusijos… Apie straipsnį, kokią TV laidą, Vytauto Landsbergio ar kito Sąjūdžio politiko pasisakymą. Kad ir labai stengčiausi, tačiau 1990 metų Kalėdų šventimo neatmenu. Jos, aišku, buvo švenčiamos, tačiau, matyt, pramaišiui su įvykiais.
Prieš šventes Sąjūdžio Panevėžio taryboje buvome nusprendę užmegzti ryšius su įgaliotais žmonėmis iš krašto Sąjūdžio tarybų – Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio. Dauguma buvo pirmininkai ir sekretoriai. Klausimas buvo vienintelis – ką darome, kaip koordinuojame savo veiklą, jeigu kas… O kas? Taigi jautėme visi, kad bręsta tas JEIGU KAS. Sutarėme, kad koordinatoriai be būtinybės nesikeis, o informaciją prieš viešinimą derinsime tarp savęs. Pagrindinė nuostata – pilietinis pasipriešinimas. Jeigu kas…
* * *
Lietuvos Sąjūdžio taryba pakvietė budėti ir saugoti svarbius valstybės objektus – Aukščiausiosios Tarybos rūmus, televizijos ir radijo komitetą, Spaudos rūmus ir Vilniaus televizijos bokštą. Suprantama, pirmieji taikiniai bus sostinėje. Budėti vyko žmonės iš visos Lietuvos. Autobusai iš Panevėžio su savanoriais išvažiavo sausio 10 d. Laukė naktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Nežinau, ar tik man atrodė – žmonės nejautė jokios baimės!.. Netgi ne tai. Neatrodė, kad būtų supratę situacijos rimtumą. Jie dainavo, klegėjo, plojo praeinantiems deputatams… Nutildavo tik išklausyti vieno ar kito pranešimo iš rūmų lango. O gal tokia tat buvo apsauginė reakcija?..
Kažkaip panašiai aplinkinius drąsino ir Algimantas Plitninkas, mūsų bendražygis sąjūdininkas, deja, tik kelerius metus pagyvenęs atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.
Per Sausio įvykių košmarą jis vadovavo Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonai. Karių štabas buvo įsikūręs dabartinėje A. Smetonos gatvėje. Pasiekdavo kalbos, kad vadas tokiu rimtu momentu groja armonika ir dainuoja liaudies dainas. Kartą į Sąjūdžio būstinę tikrai užsuko Algis ir bandė praskaidrinti visiems nuotaiką dainomis. O balsą jis turėjo gerą, dainavo etnografiniame ansamblyje. Negaliu pasakyti, ar nuotaika pakilo, tačiau prisiminiau, kaip žmonės dainavo prie AT rūmų. Iki sausio 13-osios…
* * *
Niekada nebandžiau atkurti tų kelių dienų detaliau. Nepavyktų. Viskas vaizduotėje sukasi fragmentais: čia laukiu „trumpam“ į AT rūmus prasmukusių bendražygių, čia mes, panevėžiečiai, jau prie Spaudos rūmų, medikai šluosto nuo veido kraują žmogui… Pirmasis tanko šūvis, nuo kurio išbyra pastato langai, iš netikėtumo pakerta kojas – tankas vaiko žmones! Stovime būriu ant Spaudos rūmų laiptų, susitinku po daug metų stovintį šalia pusbrolį, apsikabiname. Priekyje „dėžute“ išrikiuoti sovietų kareiviai su kalašnikovais. Vienas pašaudo virš galvų, nuo sienos pabyra tinkas, visiems pasidaro aišku, kad šaudo netuščiais. Atrodo, kad hipnotizuojame vieni kitus: mes – juos, jie – mus. Laikas eina, kažkas atbėgęs sušunka, kad „jie įėjo per šonines duris“ – mūsų autobusai tylūs važiuoja į Panevėžį…
***
Būstinėje Dženardas man gana kategoriškai išaiškina, kur Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas (t. y. aš) turi būti, kai klostosi ekstremali situacija. Suprantu, kad jis teisus. Bet suprantu ir tai, kad Vilniuje būt privalėjau… Naktinis grafikas būstinėje sudarytas. Budėsime eilės tvarka iš visų organizacijų paskirti žmonės.
Važiuoju namo pamiegoti. Po to – budėti. 6-ojo maršruto autobusas pilnas. Jame yra ir Pajuostės aerodromo sovietinių karininkų. „Kaip aš jų nekenčiu…“ – įkyriai lenda mintis…
***
Naktį į 13-ąją pažadina telefono skambutis. „Laisvo žodžio“ laikraščio sekretorė Laima. Balsas pakeltas, dreba, trūkčioja: „Ar tu žiūri televizorių?!“. Įsijungiu. Rodo desantininkus, lakstančius koridoriais. Išgirstu paskutinius Eglutės žodžius.
Būstinėje gana tuščia. Gal du žmonės. Susiskambiname su Vilniumi, sutariame dėl ryšio ir informacijos teikimo. Sužinome apie aukas… Mums skambina užsienio radijas, gal „Laisvoji Europa“. Matyt, neprisiskambina į Vilnių. Mes galime pasakyti tik tiek, ką patys išgirdę. O, kad tada būtume turėję tokias ryšio galimybes kaip dabar!..
Paryčiui žmonių daugėja, įdienojus nebėra kur apsisukti. Žinios, žinelės, žinutės — iš visur, kas ką žino, kas ką girdėjęs – telefonas, faksas, telefonas – reikalingas išplėstinis pasitarimas.
Sąjūdžio taryba su kitų politinių, visuomeninių organizacijų vadovais užsidarome posėdžių kambaryje.
Kai išsiskirstome, žinome, kas kam priklauso daryti. Pirmiausia asmeniniais ryšiais teikti informaciją į pasaulį. Aš jau praėjusią naktį skambinau draugams į Tbilisį. Jie gi jau daugiau negu prieš metus išgyveno balandžio 9-osios „kastuvėlių balių“.
* * *
Jei jau Vilniuje drįso okupuoti pastatus, tai jau kitur tikrai gali pakartoti scenarijų. Skambinu Panevėžio MSMV direktoriui, trumpai pasakau, ką pasitarime svarstėme apie galimą karinės technikos judėjimą. Prašau padėti. Pašnekovas – veiklos žmogus. Po kelių valandų ant kelio Pajuostė – Panevėžys sustoja sunkiosios mašinos, dar vėliau blokuojamos gatvės prie telegrafo pastato (po kelių dešimtmečių priešais jį esantis skveras bus pavadintas Sausio 13-osios vardu). Visi supratome, kad tankui sunkvežimis nebūtų kliūtis, tačiau dabar buvo ne tai svarbu. Nusikalstami okupanto veiksmai turi būti fiksuojami, o Vakarai pagaliau turi įsitikinti, jog sovietai apie mūsų valstybingumo siekį skleidžia melą. Esą atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos užsigeidusi tik maža ekstremalų grupuotė.
***
Spaustuvė. Ji Panevėžyje buvo vienintelė. Čia spausdinti viso regiono laikraščiai. Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinys „Laisvas žodis“ taip pat. Važiuoju pas spaustuvės direktorių. Telefonu nenoriu nieko aptarinėti. Spaustuvė – strateginis objektas, greit paralyžiuojamas. Mačiau Vilniuje.
„Mes jau turim planą, kaip elgsimės, jeigu ką…“ – gana ramiai sako direktorius Rimas.
Ir man ramiau. Kalbu apie naktinį „Laisvo žodžio“ numerį ir informacinius lapelius, kuriuos – informacija SSRS ir Vakarams apie sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.
Rimas siūlo pasišnekėti su konkrečiais darbuotojais, kurie visada dirba leidžiant „Laisvą žodį“. Gal, sakau, nereikia per anksti garsiai kalbėti? Aišku, su visais jais gali eiti į žvalgybą: montuotojos Rima, Aldona, linotipininkas Juozas, laužytoja Janina, korektorė Violeta … Tačiau visgi sutariame, kad apie nakties ar ankstaus ryto darbą pasakysime tik prieš dienos pabaigą.
***
Nuotraukas iš ELTA jau buvome gavę, atrodo, kažkas parvežė iš Vilniaus. Kai būstinė ištuštėjo, pasilikau budėti. Kartu sumaketuosiu ir leidinukus, pamaniau. Dar kelias valandas budėjo ir Dženardas – tuomet pirmininko pavaduotojas. Bandėme kartu dėlioti nuotraukas su dramatiškais vaizdais, kol supratome, jog maketavimas – vieno žmogaus darbas. Likau vienas. Tylu. Ir būstinėje, ir vidurnakčio gatvėje. Niekas neskambina telefonu – vadinasi, nė iš vienos miesto pusės nejuda įtartina technika. Krapštausi prie maketo. Staiga pasigirsta sunkvežimio motoras.
Prisipažinsiu – jokia narsa staiga nepasireiškė. Po stalviršiu kišu maketus ir nuotraukas, o po stalu lentynėlėje – akys nemeluoja! – sumažintas senovinės formos vėzdukas. Kažkas pagamino ir atnešė būstinei ginti, jeigu ką… Toks su variniais ištekintais spygliais. Pasidedu jį po ranka… Motoro burzgesys priartėja, pasuka į Birutės gatvę ir nutyla prie būstinės durų. Trinkteli uždaroma kabina, sužvanga atidaromos skarduotos durys. Nakties tyloje tokie garsai labai kokybiškai skamba.
Girdžiu – prasidėjo kažkokios kraustynės. Į būstinę niekas neina. Tiek to, praskleidžiu užuolaidą. Prie „Ąžuoliuko“ valgyklos stovi atdara būda „gazikas“. Žmogus neša padėklą su šviežia duona…
* * *
Specialus „Laisvo žodžio“ numeris buvo išspausdintas ant žurnalo „Katalikų pasaulis“ paaukoto popieriaus keliagubai didesniu nei įprastu tiražu. Didesnė dalis laikraščių su prekėmis iškeliavo į SSRS. Vėliau, naudodami tą patį maketą, išspausdinome dar 100 tūkstančių skrajučių, kurios irgi paplito prekybos tinklais.
Dėl vieno dalyko jaučiausi sutrikęs. Tarp aukų įsiterpė kareivio Viktor Šackich iš Pskovo pavardė. Ji pažymėta taip: „(kareivis, nušautas pačių desantininkų) g. 1970“.
Daug vėliau tarp pasakojimų aptikau teiginį: ištyrus kūną nustatyta, kad į nugarą šauta kelias dienas prieš Sausio 13-osios įvykius. Vadinasi, kareivis buvo tiesiog atvežtas ir numestas. Kaip provokuojanti detalė, kaip „įrodymas“, jog vyko ginkluotų masių tramdymas.
Parengė: Asta Sarapienė, komunikacijos specialistė
