Sausio 24-oji – Tarptautinė edukacijos diena. Jos išvakarėse – linksmai rimtas pokalbis su žmonėmis, vedančiais ir kuriančiais edukacijas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Kviečiame susipažinti artimiau: Laura, Neringa, Malvina, Angelė, Rasa ir Palmyra.
Kiek laiko vedate edukacijas? Kuo patinka šis darbas, kur matote jo prasmę? Su kuriomis visuomenės, amžiaus grupėmis įdomiausia ir kodėl?
Laura Linkevičienė. Edukatore dirbu pusę metų, jie praskriejo kosminiu greičiu! Šis darbas yra tikra laisvė prasmingai kūrybai, nuolatinis iššūkis ir augimas. Bibliotekoje edukacijų temos, sritys yra beveik neišsemiamos, tenka dirbti su visomis amžiaus grupėmis, tad niekada nebūna nuobodu ir vienoda. Vienos edukacijos labai žaismingos ir linksmos, o kitos rimtos, reikalauja organizuotumo, susitelkimo. Labai džiaugiuosi, kad tai ką sukuriame, yra ne tik gražu, smagu, bet ir naudinga.
Neringa Antanaitienė. Edukacijas vedu kiek daugiau nei 7 mėnesius. Tai tiesiog svajonių darbas, nes išnaudoju visus savo mėgstamiausius pomėgius: šokti, dainuoti, vaidinti, daug bendrauti, o svarbiausia – su kiekviena edukacija jausti savo pačios augimą. Kita vertus, su vaikais galiu virsti vaiku, šėlti, su paaugliais – tobulėti, nes nuolat ieškau, kaip juos sudominti, kad po edukacijos norėtų sugrįžti diskusijoms, pokalbiams.
Malvina Zimblienė. Edukacijas vedu jau daugiau nei 8 m. Jas stengiuosi vykdyti kuo linksmesnes, žadinant smalsumą per žaidimą ir gera emocija grįstą mokymąsi. Juk taip išmokstame greičiau, įsimename geriau ir net sunkius dalykus perprantame kur kas lengviau. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Todėl edukacijose matau milžinišką prasmę.
Dažniausiai jas vedu paaugliams – 6–12 klasių moksleiviams. Ši amžiaus grupė dažnai vadinama sunkiausia – esą mažiausiai motyvuoti, turi didžiulius gynybinius mechanizmus, yra „tie, kurie nieko nenori“, „kuriems niekas neįdomu“, „kuriuos sunku suprasti“. Tad mane labiausiai įkvepia matyti pokytį jų akyse, kai iš pradžių būna priešiškai nusiteikę ir įsitikinę, kad bus nuobodu, vėliau akyse atsiranda nuostaba, pradeda atsipalaiduoti ir klausyti, pralinksmėja, atsigauna ir įsitraukia. Manau, gebėjimas nustebinti ir įkvėpti sukelia milžinišką pasitenkinimą.
Angelė Mikelinskaitė. Pirmąsias edukacijas pradėjau vesti daugiau nei prieš 5 metus. Nueitas netrumpas ir įdomus kelias, patobulintos turėtos ir įgyta naujų žinių. Su kiekviena amžiaus grupe savaip įdomu dirbti, žinoma, tik reikia turėti pedagoginių psichologinių žinių, kaip sudominti, parinkti užduotis, į ką atkreipti dėmesį.
Rasa Railaitė. Edukacijas bibliotekoje vedu jau šiek tiek daugiau nei metus. Jas rengti ir vesti – įdomi veikla ir patirtis. Viena vertus, smagu stebėti dalyvių aktyvų įsitraukimą, susidomėjimą bei teigiamas emocijas, ypač įdomu klausyti jų samprotavimų. Po edukacijos girdėdama, jog dalyviai nori grįžti į biblioteką vėl, džiaugiesi pasiektu rezultatu. Kita vertus, pats rengimo procesas leidžia plėsti akiratį, susipažinti su nauja informacija, ieškoti naujų jos perdavimo variantų. Manau, kiekviena amžiaus grupė turi žavaus savitumo. Pati daugiau dirbu su mažesniais vaikais. Jie išsiskiria nuoširdumu, noru išsakyti savo mintis. Patinka vyresnių vaikų ir jaunimo kūrybiškumas, atsiskleidžiantis praktinėse veiklose.
Palmyra Styrienė. Mano tikslinė grupė – ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai. Jie paperka savo atvirumu, smalsumu ir žibančiomis akimis.
Įdomiausias/juokingiausias/maloniausias nutikimas edukacijoje?
Laura. Visada prisiminsiu pirmą edukaciją – sensorinius skaitymus. Po visko dar leidome vaikams pažaisti su mūsų priemonėmis. Kad palaikyčiau ryšį, prisidėjau prie jų. Viena mergaitė sako: ,,Teta, jūs labai gera“, kita priduria: ,,Ir labai graži“. Tai buvo taip nuoširdu ir vaikiška. Po edukacijos parskridau kaip ant sparnų, šypsena veide ir spindesys akyse tikriausiai neišnyko visą dieną. Neseniai turėjome irgi įsimintiną įvykį. Su vaikais per edukaciją gerokai padūkome, tad jie labai ištroško. Teko kolegę palikti toliau skaityti knygos, pati nuskuodžiau ieškoti vandens ir stiklinių. Paskui vaikams klausant pasakos abi su mokytoja tarsi padavėjos jiems pilstėme ir nešiojome vandenį.
Neringa. Maloniausia, kai edukacijos pabaigoje 10-metis berniukas pasakė: „Jūs tokia graži, tiesiog graži graži ir labai gražus jūsų balsas”. Visi klasiokai net išsižiojo, o tada pasipylė ir kitų komplimentai. Įdomiausia – kada po biblioterapijos mokytoja buvo sužavėta, kaip vaikai atsiskleidžia, nors klasėje kai kurie uždari. Be to, vieno mokinio tėvai nežinojo, kokios papamokinės veiklos norėtų sūnus. Pas mus paaiškėjo, kad berniukas nori būti futbolininkas. Tikiuosi, mokytoja perdavė tėvams, o šie leis išsipildyti sūnaus svajonei… Smagiausia istorija – kai skaitant pasaką priėjo klausos ir regėjimo negalią turintis dalyvis, atsisėdo šalia ir visą edukaciją man padėjo vartyti knygos puslapius.
Malvina. Linksmų nutikimų būta daug ir visokių. Esu ir eilės tvarką pamiršusi, ir neteisingai kokį žodį perskaičiusi. Per karantiną teko vesti asociatyvinių testų edukaciją. Jos pagrindas – pasąmonės vaizdiniai ir interpretacijos. Prašiau šeštokų įsivaizduoti arklį ir jį apibūdinti. Testo atsakymų interpretacijoje arklio įvaizdis simbolizavo antrąją pusę. Ir štai vaikinukas klausia: „Jei arklį pamačiau kreivą, šleivą, šypsantį atsikišusiais priekiniais dantimis, žvairą ir labiau panašų į asiliuką iš „Šreko“ nei žirgą? Taip atrodys mano antroji pusė?“. Visa klasė krito juokais. Buvo linksma ir pačiam vaikinui. Teko jam paaiškinti, kad šiuo atveju svarbiau ne kaip atrodo, o kaip verčia jaustis. Vaikinas atsakė, kad įsivaizduotas arklys prajuokino ir jam patinka. Nutarėme, kad jam svarbu geras humoro jausmas, o antrąją pusę rinksis linksmą ir įdomią asmenybę.
Iš gilių patirčių labiausiai įsiminė pasakojimo edukacija „Akmenų sriuba“ švedų grupei – studentėms migrantėms. Pati istorija turėjo nemažai detalių apie atstūmimą, nepriėmimą kitokio, gebėjimą neprarasti vilties ir atleisti. Merginos ne tik atskleidė gimtosios kultūros elementų, patirčių, bet ir labai įsitraukė emociškai, o atlikdamos užduotis leido savo sunkius išgyvenimus „per akmenį“. Viena akmenį taip stipriai gniaužė, tarsi nuo to priklausytų visas gyvenimas – net pirštų galiukai pabalo. Mergina sudėjo į akmenį visas savo neigiamas emocijas, skausmą ir paleido.
Angelė. Visada išskirtinės edukacijos turintiems sąlytį su teatru. Kartą teko vesti paaugliams. Jie ramiai, susikaupę, truputį sutrikę klausėsi, o pravėrę duris į kitą patalpą išgirdo aplodismentus, pamatė apšviestą menamą sceną… Reakcija buvo audringa – nuostabos ir susižavėjimo šūksniai… Nuoširdus vienos edukacijos dalyvės atsivėrimas – buvo kiek netikėta, bet paliko didžiulį įspūdį.
Palmyra. Vedžiau „Akmenų sriubos“ edukaciją pradinukams. Su mama dalyvavo ir regėjimo negalią turinti mergaitė. Pastebėjau, kad mažoji susikaupusi ir labai atidžiai klausosi. Po edukacijos išgirdau, kaip tyliai prisiglaudusi prie mamos paprašė: „Mama, ar galėsi man šiandien išvirti akmenų sriubos?“. Man, kaip edukatorei, tai buvo puikus įvertinimas.
Jei eitumėte pati, kokią edukaciją iš bibliotekos turimų pasirinktute ir kodėl?
Laura. Pačios mieliausios, žinoma, pačių sukurtos: „Drambliai ėjo į svečius“, „Vilke, kiek dabar valandų“, „Juozo Urbšio pėdomis“, „Eglė žalčių karalienė“.
Neringa. Kadangi jaučiuosi beveik naujokė, eičiau į visas, nes iš kiekvienos ką nors išsineši.
Malvina. Visos įdomios, tačiau aš mėgstu kurti, klausyti įdomių istorijų, varžytis su kitais žiniomis. Tad tikriausiai rinkčiausi protmūšius, rašymo ir pasakojimo (storytelling) edukacijas.
Palmyra. Išties puikių edukacijų labai daug. Būtų sunku išrinkti vieną.
Angelė. Rinkčiausi naujausią – „Eglę žalčių karalienę“. Smalsu ir noriu pamatyti, kaip edukacijai populiarios pasakos motyvais pasitelkiamas pasakojimo (storytelling) metodas.
Rasa. Sudėtinga būtų išskirti vieną, nes mano rekomendacija priklausytų nuo to, koks dalyvių amžius ir lūkesčiai. Tačiau esmė – ateiti ir išbandyti.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
