Minėdama gyvavimo 100-metį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka dar kartą atkreipė dėmesį į branginamą asmenybę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Visuomenei pristatytas dokumentinis filmas „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, žmonės ir laikas“, kuriame išvystame vietas ir žmones, visoje Lietuvoje saugojančius Bitės atmintį dabar. Premjeros renginyje dalyvavo filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė ir dalis bibliotekos kūrybinės komandos.
Lankytojai taip pat išgirdo literatūrologo dr. Eugenijaus Žmuidos pranešimą apie Didžiojo (Pirmojo pasaulinio) karo metų lietuvių intelektualų atsiminimus ir reikšmingiausią G. Petkevičaitės-Bitės tuo metu rašomą kūrinį „Karo meto dienoraštis“.
Istorijos iš lūpų į lūpas
Sukūrusią ne vieną filmą apie žinomas Lietuvos asmenybes, ne kartą besilankiusią renginiuose bibliotekoje režisierę Agnę Marcinkevičiūtę kurti filmą apie Bitę pakvietė bibliotekos darbuotojai. Pasak režisierės, filme norėta parodyti kur kas daugiau, tačiau trumpame kūrinyje negalima parodyti visko: aplankyta ne tiek atminties vietų, kiek būtų galima, atsiremta į laiko ir galimybių rėmus.
Režisierė papasakojo, kad iš pradžių pusmetį ieškota, kaip filmą kurti. Galiausiai pavyko gauti finansavimo nedideliam filmui apie Bitės atmintį, įtraukti žmones. „Tai 100-oji dalis to, kas turėtų būti padaryta, nes Bitė buvo labai didelė asmenybė. Kiek valandų filmo apie ją reikėtų? Gal serialo,“ – kalbėjo režisierė.
Filme kalbama apie Bitės atmintį dabar. „Yra atmintinos vietos, kurias saugoja žmonės. Jie pasakoja istoriją, juos aplanko kiti žmonės, iš lūpų į lūpas sklinda pasakojimai, kurių nepaskaitysi taip koncentruotai. Tai filmas sudominti, kad žmogus domėtųsi toliau,“ sakė režisierė.
Filmo kūrimo procese dalyvavo bibliotekos darbuotojos Greta Kėvelaitienė, Ona Peseckaitė, Albina Saladūnaitė. Įsitraukė jaunų žmonių komanda Giedrius Zaura ir Dominykas Grabauskas. Darbuotojai jautėsi dėkingi už galimybę būti šiame procese, dėkojo režisierei už profesionalumą, taip pat dėkojo filmavimo metu sutiktiems žmonėms iš Puziniškio, Pernaravos, Kudirkos Naumiesčio, Plokščių kaimo. „Per jūsų, Agne, malonę esame sujungti į didžiulę šeimą ir atmintį,“ sakė A. Saladūnaitė.
Bitę menančios vietos dar laukia revizijos
A. Marcinkevičiūtės manymu bibliotekai tikrai reiktų tęsti Bitės atminties įamžinimą, nes filme galima užfiksuoti labai talentingus, gabius pasakotojus ir šiuo momentu gyvą Bitės atminimą. Renginyje kilo kūrybinių idėjų ateičiai, numatyta kitų lankytinų vietų. „Užfiksuota, kad Bitė, jos kelias, jos artimųjų atmintis daugelyje Lietuvos vietų gyva. Reiktų važiuoti ir toliau daryti tokią reviziją. Tai žmogus, į kurį verta remtis,“ kalbėjo režisierė.
Filmas dienos šviesą išvydo prisidėjus daugeliui kultūros įstaigų. Tai Vinco Kudirkos muziejus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka, Palangos viešoji biblioteka, Panevėžio kraštotyros muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Puziniškio muziejus.
Režisierei sutikus, dalinamės filmo nuoroda:
Bitės įamžintas laikas
Dr. Eugenijus Žmuida pranešime kalbėjo apie Didžiojo karo metų lietuvių intelektualų atsiminimus, to meto atmintį. G. Petkevičaitė-Bitė tuo metu rašė talentingiausią, reikšmingiausią savo kūrinį „Karo meto dienoraštis“, šį laikmetį įamžino ir kiti lietuvių inteligentai. Tuo metu Lietuvai atsiveria kelias į laisvę, tautinę valstybę, o Bitė savo kūrinyje pasirodo kaip europinio masto autorė, stebina akiračio platumu, situacijų vertinimu, blaiviu tikrovės suvokimu.
Pranešime nagrinėtas atminties fenomenas, įvairūs jos aspektai. Apžvelgtas to meto atsiminimus rašiusių ar sudariusių kitų inteligentų – kunigo P. Žadeikio, A. Kindnerio, P. Rusecko, P. Klimo, M. Yčo, J. Gabrio-Paršaičio – kultūrinis palikimas. „Kaip daug atminties dar nežinomos, mūsų dėmesio laukia tas nepaprastai svarbus ir įdomus laikotarpis, kurį įamžino Bitė,“ sakė E. Žmuida.
Vilija Stokienė
Komunikacijos specialistė
