Menininko darbas ir dalia, pasmerktumas ir įtakos, kūrybinio kelio dekonstrukcija – temos, kurias Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengtame susitikime palietė iš Panevėžio krašto kilęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas žymiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų prof. Artūras Raila. Du jo kūrinius šiuo metu galima išvysti naujojoje Vilniaus MO muziejaus ekspozicijoje „Susitikimas, kurio nebuvo“. Tai „Akmenys ir grandinės“ (1993) ir „Monumentas“, atkurtas lietuvių tremties SSRS okupacijos metais monumento maketas (1989–1990).
40 metų (1980–2020 m.) kūrybinę veiklą susirinkusiems bibliotekoje A. Raila pristatė „20 kaladėlių“ – foto- ir vaizdo medžiaga, atspindinčia svarbiausius darbus ir kūrybinius poslinkius.
„Menininkus formuoja trys linijos: individuali (autorinė) veikla, vietos aplinka ir pasaulio kontekstas. Visos persipina ir rezonuoja“, – sakė A. Raila.
Jo paties kūrybinis kelias prasidėjo Telšių taikomosios dailės technikume. Būtent čia įstojo norėdamas studijuoti „nesvarbu kokį“ meną. Telšiuose ėmėsi juvelyrikos, tačiau trumpam. Būtent čia ir prasidėjo atsitiktinumai, perėjimai iš vienos meno šakos į kitą. Dėstytojams pasiūlius nulipdyti galvą, nulipdė. Tada išgirdo vertinimą: jo ateitis – būtent skulptūra. Taip ir nutiko. Būtent skulptūra buvo ir su kitais studentais sukurtas baigiamasis darbas Telšiuose.
Studijų Lietuvos dailės institute rezultatą – dar vieną baigiamąjį darbą – A. Raila apibūdina kaip savitą atsaką šalies skulptūros klasikai, įsigalėjusiam kopijavimui ir stilizacijai: „Į vieną koloną sudėjau Ogiusto Rodeno „Mąstytoją“, Gedimino Jokūbonio „Pirčiupių motiną“, baltiškąją apyrankę, gyvybę ir judesį“.
Menininko išrastas naujas kūrybinis metodas, jo realizavimas pirmuosiuose darbuose – tolesni žingsniai ieškant savo krypties ir kelio. Kartu jis leido pereiti prie kitų meno formų – objektų, instaliacijų, daugiaplanių akcijų ir performansų, foto- ir videomeno.
Vienas įspūdingesnių perėjimų – sudeginta paties sukurta skulptūra, visa tai fotografuojant ir perkeliant į 80 skaidrių, tapusių tarsi muzikiniu raštu pasirodymui naujame projekte.
Bibliotekoje vykusio susitikimo dalyviai klausėsi, kaip menu tapo nuvyniota rusiško Šiaurės miestelio karinė spygliuota viela, kūdikio žindukas, naudoti vokiški automobiliai, motociklai, apie bendrus projektus su itin skirtingais žmonėmis – panevėžiečiu filosofu Arvydu Šliogeriu, kontroversiškuoju nacionalistinių pažiūrų šiauliečiu Mindaugu Murza (dabar Mindaugas Gervaldas), baikeriais, muzikos grupėmis „Pompa“, RSA, bedarbiais, Oskaro Koršunovo teatro aktoriais, pučiamųjų orkestru „Trimitas“, pagoniškomis bendruomenėmis, virgulininkais.
A. Raila priminė laikus, kada „kiečiausia „audinė Vilniuje“ buvo ne labiausiai išpuošta, o greičiausia. Pasakojo apie sukurtus energetinius/ezoterinius žemėlapius Šiuolaikiniam meno centrui, Berlynui (Vokietija) ir Didžiosios Britanijos miesteliui. Funkcinius sutapimus (?) ir pagal linijas perstumdytas lovas. Pirmąjį Lietuvos mene psichodelinį kūrinį ir idealias nuotraukas, pagaliau naujausią kūrinį Kopenhagoje – animaciją pagal tam tikrą libretą 3×40 m ekrane. Čia vėlgi jungiamos kelios meno formos – piešiniai, nuotraukos ir vaizdo menas.
Kūrėjas atvirai kalbėjo apie išmoktas pamokas ir praregėjimus: gyvajame mene nėra lengva dirbti su žmonėmis; neįmanoma ir nereikia visko kontroliuoti – reikia palikti vietos ir staigmenai; žiūrovai toli gražu ne visada supranta, ką menininkas nori pasakyti, todėl prieš pateikiant visuomenei pravartu pirma išgirsti komentarus.
Ar nerūpi užbaigti pradėtus darbus, pavyzdžiui, MO eksponuojamą lietuvių tremties SSRS okupacijos metais „Monumento“ maketą? Menininko teigimu, maketas jam savaime pakankamas.
„Menas keistas ir aš keistas. Toks visų menininkų darbas – būti keistais. Visuomenė iš mūsų tikisi grožio ir paguodos. Kritikai – naujienų. Visiems neįtiksi“, – įsitikinęs A. Raila.
Susitikime dalyvavusiems Panevėžio miesto dailės mokyklos auklėtiniams garsusis kūrėjas davė patarimą: „Nebūkite pirmi. Būkite antri, penkti. Ir tada nereikės nieko bijoti“. Jo įsitikinimu, nors dabar akcentuojama nesikišimo politika, visgi „garvežį kartais reikia stumtelėti, kad jis galėtų važiuoti“.
Komunikacijos specialistė Asta Sarapienė
Pauliaus Židonio nuotraukos
