Bibliotekos II a. erdvėse atidaryta Ukrainos fotografės Svitlanos Diduch-Romanenko nuotraukų ir vaizdo įrašų paroda „Fantominės tikrojo karo šeimos“.Tai nuotraukų ir vaizdo įrašų projektas apie ukrainiečių šeimas, kurios prasidėjus karui Ukrainoje atvyko į Lietuvą, ieškodamos čia prieglobsčio.
Parodos atidarymą poetė, rašytoja, fotografė Svitlana Diduch-Romanenko pradėjo eilėmis, kuriose buvo išsakyta tai, kas skaudžiausia. „Mums buvo pasakyta – išsiveškite tai, kas yra vertingiausia, ir mes pasiėmėme savo vaikus“; „Palikome savo kompiuterius, bet kiekvienas esame kietasis diskas, atminties laikmena, šimtų terabaitų atminties kortelė, kurios negalima suformatuoti kasdien bombarduojant “; „Kaip išsivežti 603 548 kvadr. kilometrų meilės?”, – tokios mintys skambėjo jos eilėraštyje, teigiančiame, kad karo nusikaltimų duomenys bus bendrinami su visu pasauliu, ir raginančiame būti stipriais.
Svitlana pasakojo, kad apie karą ji žinojo iš savo senelio, iš savo prosenelės prisiminimų, todėl niekada net žaisti jo nenorėjo. Pasak jos, mažai kas Ukrainoje tikėjo, kad dabar gali kilti tokio didelio masto karas.
Prasidėjus karui, maždaug po savaitės, poetė parašė eilėraštį apie karo patirtis, nes norėjosi pačiai sau išsiaiškinti, kas čia vyksta. Sumanymas surengti fotografijų ir vaizdo įrašų parodą gimė jau Lietuvoje.
„Kodėl paroda buvo taip pavadinta? Fantominis skausmas yra toks, kai žmogus netenka rankos ar kojos, bet ją vistiek skauda. Čia skausmas yra panašus. Pusės šeimos nėra, bet ją dar jauti. Išsivežėme iš Ukrainos tai, kas brangiausia – vaikus. Per TV matome karo vaizdus, bet nejaučiame to skausmo šeimose. Baiminausi, kad žmonės pripras prie karo. Norėjau parodyti 8 šeimų fotografijas ir per asmenines istorijas įrodyti, kad prie karo negalima priprasti“, – kalbėjo parodos autorė.
Prie fotografijų yra pateikti QR kodai, todėl kiekvienas parodos lankytojas, nuskenavęs juos mobiliuoju įrenginiu, gali ne tik matyti vaizdą, bet ir sužinoti šeimos istoriją.
Daugumą į Lietuvą atvykusių ir čia prieglobstį radusių šeimų sudaro tik moterys ir vaikai, nes vyrai liko Ukrainoje kariauti, savanoriauti ir dirbti karo sąlygomis, bandydami kažkaip paremti ekonomiką. Daugelis senelių taip pat liko Ukrainoje. Jie dievino savo anūkus, bet negalėjo palikti savo namų, kuriuose praleido visą savo gyvenimą. Ne visoms šeimoms pavyko į Lietuvą atsivežti ir savo augintinius, kurie daugeliui buvo ir šeimos nariai.
Projektas įgyvendintas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis ir bendradarbiaujant su Stasio Eidrigevičiaus menų centru.
Parodos autorė dėkojo visiems, prisidėjusiems prie šios parodos atsiradimo, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos kultūros ministerijai, Panevėžio fotografų draugijai, įvairioms organizacijoms ir gausiam draugių būriui.
Daug prisidėjusi prie to, kad Svitlana atvyktų į Lietuvą, Aušra Stančikienė visiems ukrainiečiams linkėjo kuo greičiau sugrįžti į taikią savo šalį. „Žmogaus valios ir kūrybos valios niekas negali sunaikinti “, – teigė ji.
Parodos pristatymą vedusi Jurga Žilytė ragino į parodą, kuri vyks iki rugsėjo 30 d., pasikviesti draugus, pažįstamus, nes karo negalima pamiršti.
Svitlana Diduch-Romanenko (1983) gimė ir iki karo su šeima gyveno Boryspilyje, Kijevo srityje Ukrainoje, o šiuo metu gyvena Panevėžyje. Rašytoja, vertėja, fotografė, Ukrainos rašytojų sąjungos narė, penkių poezijos knygų autorė, nuolatinė žurnalo vaikams „Piznayko“ autorė.
Lietuvos rašytojų sąjunga skelbia, kad šiuo metu į lietuvių kalbą verčiamas Svitlanos tekstas apie jos potyrius Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą metu. Tai bendro projekto apie Ukrainos rašytojų patirtis dalis.
