Panevėžiečio dailininko Sigito Laurinavičiaus tapybos paroda „It nuolat regėtum“, veikianti bibliotekos II aukšto erdvėse, perteikia menininko kūrybos savitumą: norą tyrinėti, apmąstyti žmogaus suvokimo ribas, originalią stilistiką, spalvų sodrumą ir grožį.
Vienas iš autoriaus norų: parodyti technologinius aspektus. Todėl kartu su darbais, greta pavadinimo, pateikiami unikalūs QR kodai, kuriuos nuskenavus savo išmaniuoju įrenginiu galima pasiekti dar vieną – tekstinės informacijos sluoksnį. Tai trumpi konkretaus kūrinio kontekstą atskleidžiantys aprašymai. Šie tekstai nėra ir negali būti instrukcija žiūrovui, tačiau pasitelkiami kaip dar viena paralelė, savaip papildanti šių darbų formą ir turinį.
Štai koks tekstas padeda giliau suvokti vieną iš parodos paveikslų „Distopinis XXI a. Europos miškas“: „Ne, tai – ne nuojauta, ne pranašystė ir ne fantastika. Manyti taip būtų neteisinga, nebent fantastika vadintume visa, ko šią akimirka nėra, kas šiuo konkrečiu momentu dar neegzistuoja. Norėčiau, kad būtų kitaip, tačiau šviesi, pažangi ir pasakiškai išsivysčiusi Europa šiuo metu labiau panėšėja į klaidų ir gūdų mišką, kuriame tik apgaulingai saugu (o juk buvo įsivaizduojama, kad čia neabejotinai saugu).
Jei į nūdienos kontekstą pažvelgtume kritiškiau ir su šiek tiek ironijos, tai be vargo rastume, kad nei įvairios kilmės „grybų“ čia netrūksta (ir duok Dieve, kad jų kitokių nepasirodytų, nors sprendžiant iš kaimynų retorikos, tokios tikimybės atmesti kaip ir nevertėtų), nei taip geidžiamos gyvenimo ramybės pakanka. O ir pati sankloda labiau artimesnė projektui, menamų idėjų projekcijai, kur laukinis miškas tėra tik geidžiama iliuzija. Nors vėlgi, pati miško sąvoka nebūtinai turėtų būti suprantama tik ekologine prasme. Negali paneigti jo sakralumo, visa apimančios mitologijos ir kas be ko – jo reikšmės formuojantis tautos sąmonei. Bet nebūtinai viskas taip turi būti. Distopijos gali (bent jau tokia tikimybė egzistuoja), bet nebūtinai turi išsipildyti“.
Kiekvienas tekstas praplečia kūrinio suvokimo ribas ir be jo paveikslas praranda nemažą dalį savo esmės, todėl apsilankius parodoje tiesiog būtina nusiskenuoti QR kodą ir pasinerti į šio unikalaus menininko kūrybos magiją.
Sigitas juokauja, kad esąs „plepantis“ dailininkas ir žodžiai dažnai ne mažiau nusako paveikslo esmę. Jis prisimena, kaip studijų metais jam dėstęs profesorius Vincentas Gečas sukritikavo vieno studento žodžius, kad darbai kalba patys už save, nes kartais jie kitiems gali kalbėti ne tai, ką pats autorius nori pasakyti. Todėl nereikia tikėtis, kad žiūrovas spalvinį, turinio kontekstą suvoks taip, kaip norėjo menininkas.
„Retas autorius džiaugiasi savo kūriniais“, – sako S. Laurinavičius ir prisimena, kad kai jam buvo 30 metų jis galėjo parodą daryti kas antrą dieną, pervežti tą pačią vis į kitą vietą, tuo tarpu dabar sudėliojęs darbus vis randa kažkokio nepasitenkinimo.
Spalvinę kūrybos raišką menininkas įvardina ne pačia stipriausia, bet pačia prieraišiausia kūrybos dalimi. Pasak jo, kiekvienas kūrybinis procesas susideda iš priežasčių–pasekmių konteksto, stiliaus-manieros-emocijos ir technologinio konteksto. „Kuo arčiau profesionalaus lauko, tuo labiau įsiveli į tuos dalykus, kurie gal ir nejaudina žiūrovo, pvz.: spalvos galimybės. Sakykim, akriliniai dažai, kurie yra rėksmingi, isteriški, tačiau norisi juos suvaldyti“, – kalbėjo Sigitas, analizuodamas paveikslą „Šokis“, kuris tarsi yra tarsi dialogas su žinomu Anri Matiso paveikslu, jo interpretacija.
Pasak dailininko, tekstai prie paveikslų nusako, kaip ir kodėl atsirado kūrinys. Kartu ir parodos pavadinimas „It nuolat regėtum“ nusako ir tą vaizdinį, kurio negali atsisakyti (gražų, įtraukiantį, viliojantį, o gal primestą). Kaip keičiasi požiūris į kūrinį, gal geriausiai gali įrodyti paveikslas „It nuolat regėtum. Belaukiant lietaus“, kurio suvokimas kinta priklausomai nuo politinės situacijos (aliuzija į vieną iš paskutiniųjų nepriklausomų Rusijos naujienų kanalų – „Dožd“ (Lietus).
Parodos sumanymas ne kartą keitėsi. Iš pradžių menininkas buvo sumanęs rodyti instaliacijas, tačiau atsirado daug technologinių trukdžių ir pagaliau viskas taip susiklostė, kad jis nutarė eksponuoti tapybą. Supratau tai kaip Dievo pirštą, kad dabar ten nelįsčiau, ir atidėjau instaliacijų kūrimą kitam kartui”, – sakė Sigitas.
Prieš kelis dešimtmečius S. Laurinavičiaus paveiksluose atsirado „pikseliai“, kurie dabar jau beveik tapo jo kūrybos vizitine kortele. Nors jis nebuvo pirmasis pradėjęs juos naudoti, tačiau jie labai gerai paslėpdavo tuos pašalinius dirgiklius, kuriuos menininkas norėjo užtušuoti peizažuose, portretuose.
Parodos autorius, paklaustas apie dailės ir muzikos sąsajas jo gyvenime, prisiminė studijų metų istoriją, kai su savo kolegomis buvo subūrę muzikos grupę ir net surengė kelis koncertus. Pasak Sigito, neturint muzikinio išsilavinimo muzikuojant labai gelbėjo dailės suvokimas.
„Esminis skirtumas, kad muzikos kūrinys turi savo pradžią ir savo pabaigą. Tuo tarpu dailės kūrinys neturi laiko trukmės. Muzikos kūrinys gali pasiimti neinant prie jo, tuo tarpu su dailės kūriniu reikia užmegzti ryšį ne tik žiūrint, bet įsigilinant, leidžiantis į kelionę“, – sakė jis.
S. Laurinavičius yra surengęs 15 personalinių parodų, dalyvavęs daugiau kaip 20 plenerų, 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelnęs solidžių apdovanojimų, tačiau jam labiausiai įsimintini Žiemgalos krašto dailės plenerai ir grupės veikla. 15 metų jis buvo šių plenerų dalyvis, 12 metų – kuratorius. Bendravimas su žymiais dailininkais, profesoriais, kalbėjimas su jais apie įvairiausius, net neesminius dalykus leido daug ką pažinti, o juk pažinimas – kūrybinė kelionė. Pasak Sigito, tam, kad leistumeis į kūrybinę kelionę, nereikia išmanyti dailės istorijos, bet reikia suprasti, pajausti kūrėją iš spalvinio derinio, faktūros, formato, gal dar kažko.
Į parodos atidarymą susirinkę S. Laurinavičiaus kūrybos gerbėjai, jo kolegos, bičiuliai nešykštėjo jam gražių sveikinimų, palinkėjimų, originalių gėlių, viena jų – saulėgrąža savo ūgiu net pranoko autorių, ir, pasak dovanojusių, simbolizavo jo kaip menininko dydį.
Parodos pristatymo metu dailininką kalbinusi Jurga Žilytė paragino visus leistis į kūrybinę kelionę ir įsigilinti į paveikslus.
Paroda veiks iki spalio 1 d.
Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos 👇
Giedriaus Zauros nuotraukos 👇
