Teatro ir kino aktorius, muzikantas, svarių apdovanojimų laimėtojas Giedrius Kiela turi tokią spalvingą ir įvykių turtingą biografiją, kad vien apie svarbiausius jo gyvenimo faktus galima būtų kalbėti ištisas valandas.
Susitikimas su juo, vykęs Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, buvo šiltas, jaukus ir atverčiantis daugeliui dar nežinomus svečio gyvenimo puslapius.
Teatras paviliojo Panevėžyje
Pirmieji Giedriaus žingsniai teatre prasidėjo Panevėžyje, kuriame jis gimė ir užaugo, kur mokėsi pirmų scenos paslapčių Juozo Miltinio gimnazijoje (tuometinėje 7-oje vidurinėje mokykloje). Čia vyko teatro pamokos, jo mokytojai buvo Vidmantas Fijalkauskas, Algis Želvys.
Jau tada pradėjo groti gitara ir buvo pastebėtas bei pakviestas į teatrą „Menas“, kuriame jis dirbo aktoriumi 6 metus. Buvo vienas jauniausių teatre ir sėmėsi scenos meno žinių iš patyrusio režisieriaus Juliaus Dautarto, kūrė vieną vaidmenį po kito, džiaugėsi kūrybingu bei draugišku kolektyvu ir visai nenorėjo palikti Panevėžio, iš kurio jaunimas tuomet važiavo būriais ir į sostinę, ir į užsienį. Svečias juokavo, kad į suaugusiųjų pasaulį jis pasijuto įžengęs, kai gavo pirmąją algą.
Akademijoje buvo vadinamas Sodra
Kai teatrą „Menas“ paliko režisierius J. Dautartas, Giedrius irgi nusprendė išvažiuoti iš Panevėžio ir pasirinko studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo kurso vadovai buvo Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas – asmenybės, turinčios solidžią teatralų patirtį.
Jei Panevėžyje G. Kiela buvo vienas jauniausių, tai čia jis buvo keleriais metais vyresnis už kurso draugus, jau 24 metų, ir buvo jų vadinamas Sodra. Pasak jo, tokiame amžiuje keleri metai atrodo nepaprastai didelis skirtumas.
Unikalus teatras „Atviras ratas“
Vėliau visas kursas įkūrė teatrą „Atviras ratas“, kurio svarbiausia misija buvo atvirai kalbėti ir per save pažinti ir kitus. Giedrius sakė, kad teatras buvo jų kurso vadovo Aido Giniočio nuopelnas. Šio teatro ypatumas tas, kad negalėjai slėptis už personažo. Turėjai būti pats savimi.
„Tai buvo tam, kad parodytų jauno žmogaus santykį su pasauliu, kad jis galėtų artikuliuoti, kas jam skauda, ką jis mato, kas jį džiugina. Iš pradžių buvo keista, nes ne visi norėjo tą daryti. Tai buvo visai kita kryptis. Mes daug dirbome ir mums pavyko“, – pasakojo G. Kiela.
Teatras labai populiarus, gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose.
Raktas į vaidmenį
Aktoriaus kūrybinėje biografijoje daug vaidmenų. Sėkmė neateina savaime. Už kiekvieno vaidmens slypi daug darbo, repeticijų, nemiegotų naktų. Reikia rasti raktą, kad vaidmenį atrakintum. O atsirakinti vaidmuo gali geriant kavą, skaitant pjesę, vaikščiojant.
„Būna taip, kad vaidmuo ir neatsirakina, tada spektaklis dažniausiai nebūna vykęs ir greitai numiršta“, – atviravo Giedrius.
Kiekvienas išėjimas į sceną yra didelis stresas. „Scenoje aš jau daug metų, bet lygiai taip pat išėjimas į sceną buvo stresas, kai man buvo 17 metų, lygiai taip pat yra šiandien“, – teigė aktorius, papasakojęs, kokius ritualus jis ir kolegos atlieka prieš išeidami į sceną
Pasak jo, akademijoje aktoriai mokomi, kaip įeiti į vaidmenį, bet niekas nemoko, kaip iš jo išeiti. Giedrius sako, kad geriausias vaistas nuo streso jam yra išvykos į gamtą, kur jis žvejoja, stebi paukščius.
Muzika kaip atskira sala
Gerokai mažesnį stresą G. Kiela patiria scenoje grodamas bosine gitara grupėje „Solo Ansamblis“ .
Pasak jo, muzikuodamas jaučiasi laisvai. „Pradžioje su „Solo Ansambliu“ mes grojome teatrines dainas, dainuojamąją poeziją, o paskui nusprendėme, kad nenorime maišyti muzikos ir teatro. Norėjome turėti visiškai atskirą salą, kuri su teatru turėtų mažai bendro. Visas akcentas būtų į muziką, jos atlikimą, o ne koncerto vedimą, juokelius“, – kalbėjo Giedrius.
Todėl grupės nariai nusprendė atsisakyti bardų muzikos, kurią grojo pradžioje ir pasukti visiškai kitokia kryptimi. Groti tą muziką, kurios patys klausosi. Dabar jų atliekami sad dance stiliaus kūriniai pritaukia pilnas sales žiūrovų. Pasak Giedriaus, patiems svarbu atlikti tokią muziką, kuri verčia smarkiau plakti širdį.
Įdomu, kad grupė turi gana prieštaringą pavadinimą – solo ir ansamblis. Tačiau tai nusako jų kūrybos principą. Grupės nariai turi savas dainas, o paskui jie kartu jas aranžuoja.
Giedrius pasakojo, kaip jam pavyksta suderinti teatrą, kiną, muziką, kuriai visad skiriamas prioritetas. „Išvedam vaikus į darželį ir lendam į rūsį grot”, – sakė jis.
Grupė daug koncertuoja. Renka pilnas didžiules sales. Dalyvauja festivaliuose. Gastroliuoja užsienyje. Atlikėjams visada smagiausia, kai žiūrovai dainuoja dainas kartu. Keista, kad net Švedijoje žiūrovai žinojo šią grupę, tik nedainavo kartu, nes dainos lietuviškos.
Kinas atnešė prestižinių apdovanojimų
Pirmas didelis vaidmuo kine buvo „Duburyje“, pagal R. Granausko apysaką Gyčio Lukšo režisuotame filme, atnešė aktoriui „Sidabrinės gervės“ nominaciją. Tai buvo tarsi nueinantis senasis lietuviškas kinas, iš kurio dažnai buvo pasišaipoma, bet su kuriuo aktorius buvo užaugęs ir jam buvo įdomu prie jo prisiliesti.
Aktorius atskleidė tam tikras aktorių atrankos paslaptis ir tikino, kad kinas nėra labai daug vietos užimantis jo gyvenime, ateinantis bangomis. Kai prasideda filmavimai, jie būna labai intensyvūs, tačiau repeticijų gerokai mažiau negu teatre.
„Kuo skiriasi teatras ir kinas? Teatras yra čia ir dabar. Tai yra visa jo mistika ir energija. Žiūrovai reaguoja, aktorius nuo to įsikvepia, jaučia, ar spektaklis eina gerai. O prieš tai aktorius ilgai repetuoja. Pusmetį ar metus. Aš esu repetavęs spektaklį trejus metus. Kinas yra kitoks. Nufilmuoja filmą, o žiūrovą jis pasiekia kartais net po kelerių metų. Kai žiūri filmą, atėjęs į premjerą, tai žiūri kaip į praeitį ir galvoji, kad šiandien visai kitaip vaidinčiau. Tačiau kinas turi išliekamąją vertę“, – darbo kine ir teatre ypatumus lygino Giedrius, teigdamas, kad filmą gali žiūrėti ir po daugelio metų, tuo tarpu nufilmuoti spektakliai įspūdžio nedaro.
Viena didžiausių lietuviško kino sėkmių pastaruoju metu – geriausio filmo apdovanojimas „Orizzonti“ programoje Lauryno Bareišos filmui „Piligrimai“ prestižiniame Venecijos festivalyje, kuriame dalyvauja kino meistrai iš viso pasaulio. Aktorius G. Kiela šiame filme sukūrė Pauliaus vaidmenį, kuris jam atnešė „Sidabrinę gervę“.
Neįprastas darbas kine
Kine G. Kiela dirbo dar vieną labai įdomų darbą, apie kurį daugelis žiūrovų gal nė neįtaria. Tai sinchroninių triukšmų, garsų kine sukūrimas. Filmuojant neįsirašo treptelėjimas koja, pliaukštelėjimas ar koks kitas garsas, o be jų filmas būtų negyvas.
Įgarsinti filmo garsus yra sudėtingas ir kūrybingas darbas. Giedrius yra įgarsinęs daugiau kaip 50 filmų, ne tik lietuviškų. Įdomu, kad jam teko įgarsinti ir filmą „Duburys“, kuriame pats filmavosi.
Patartų nebijoti
Daug prestižinių apdovanojimų gavęs G. Kiela sako, kad kiekvienas apdovanojimas įkvepia. Bet į tai nežiūri kaip į kartelės pakėlimą, negalvoja, kad turėtų dirbti tik pas žymiausius kūrėjus. Giedriui patinka jaunoji kino režisierių karta, jis dažnai filmuojasi Muzikos ir teatro akademijos studentų filmuose negaudamas jokio atlygio.
„Ką pasakytum tam Giedriukui, jei sutiktum jį daugiau kaip prieš dvidešimt metų, ilgaplaukį, su gitara žingsniuojantį į teatrą“, – klausė svečio renginį įdomiai ir jautriai vedusi Jurga Žilytė.
„Pasakyčiau: „Nebijok“. Aktorystė pakankamai sudėtingas kelias. Tiek streso, nežinojimo, finansinės įtampos, tai vis dar prastai mokamas užsiėmimas. Bet tai yra žmogaus noras tą daryti, nepaisant visko. Yra ir dabar daug jaunimo, kurie nori dirbti teatre, nori būti kūrybinėje erdvėje.
Aš labai pavydžiu dailininkams, kuriems, jei nesidirba, tai nesidirba, ir eina gerti arbatos. Teatre yra didelis kolektyvas, esi priklausomas ir nuo režisieriaus, ir nuo kolegų, ir nežinia nuo kokių dar dalykų. Yra daug daugiau įtampos, atsakomybės“, – kalbėjo Giedrius, tvirtindamas, kad apdovanojimai pasiekiami prakaitu ir krauju.
G. Kiela sako, kad gimtasis Panevėžys jam yra brangus ir mylimas miestas. Čia praėjo jo vaikystė ir jaunystė, čia iki šiol gyvena jo tėvai. Aktorius džiaugėsi, kad miestas labai pasikeitė, tapo saugus, ramus, kad čia galima užsiimti kūryba, kad čia lėtesnis ritmas negu sostinėje.
Paklaustas, ar yra pagavęs savo gyvenimo žuvį, prisiekęs žvejys Giedrius sakė, kad realiame gyvenime jo laimikis yra 1 m 17 cm lašiša. O pažiūrėjus į šį klausimą filosofiškai tai, pasak jo, sėkmę geriau pagauti, paturėti ir paleisti.
Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos
