Rugsėjo 1-ąją, minėdama veiklos 100-metį, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka atveria naują – Elžbietos Jodinskaitės vardu pavadintą skaityklą.
Kas ir kokia buvo ši moteris?
Svarbesni gyvenimo faktai ir biblioteka
E. Jodinskaitė (1877–1951) – žmogus, kūręs pirmąją Panevėžio viešąją biblioteką (tada vadintą „knygynu“), pirmoji bibliotekininkė („knygininkė“) ir vadovė, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoja, visuomenės veikėja, filantropė.
Gimė Švobiškyje (Pasvalio r.), čia baigė pradinę mokyklą. Mokėsi Mintaujos (Latvija, dabar Jelgavos miestas) aukštesniojoje mergaičių mokykloje. Ją baigusi kurį laiką gyveno pas Joną ir Konstanciją Jablonskius (pastaroji buvo E. Jodinskaitės giminaitė), susipažino su draudžiama lietuviška spauda, slaptąja veikla ir įsitraukė į lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį. Platino uždraustus „Varpą“, „Ūkininką“. 1900 m. suimta, tardyta Liepojos kalėjime, nubausta vieniems metams policijos priežiūros. Padavus malonės prašymą, bausmė sutrumpėjo iki kelių mėnesių.
Daugiausia gyvenimo ir veiklos metų E. Jodinskaitė skyrė Panevėžiui. Spėjama, kad čia įsikūrė 1921-aisiais. Spalio mėnesį išrinkta meno ir kultūros draugijos „Aidas“ bibliotekininke, o jau gruodį jai pavesta kurti Valstybinio centralinio knygyno Panevėžio skyrių. Įstaigą, ilgainiui virtusia G. Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka.
E. Jodinskaitė buvo savamokslė, sau kėlusi aukštus reikalavimus. Tad visko, ko reikėjo darbui, sužinojo lankydamasi kitose šalies bibliotekose, dalyvaudama kongresuose, domėdamasi praktiniais dalykais (katalogavimu ir kt.). Jos vadovaujama biblioteka tarpukariu buvo viena populiariausių mieste, turėjo daugiausia skaitytojų ir didžiausius fondus. Negana to, Panevėžys buvo tapęs siektinu pavyzdžiu kitoms šalies bibliotekoms.
Visa tai buvo veiklios, darbui atsidavusios, už bibliotekos bei skaitytojų gerovę kovojusios E. Jodinskaitės nuopelnas. 1925 m. pabaigoje konfliktavo su Panevėžio miesto taryba – principingai nesutiko, kad įstaiga keltųsi į netinkamas patalpas. „Taip, vasaros metu aš buvau porą kartų užsukusi į siūlomą knygynui butą. Nei p. Snarskiui, nei kam kitam nesu davusi nurodymų dėl buto remonto. Aš pareiškiau, kad butas tamsus ir knygynui visai netinka… Knygynas į metus turi virš 53 000 knygų ėmėjų į namus ir 33 000 skaitytojų pačioj skaitykloj. Kiekvienam reikia parinkti knygų, be to, yra daugybė ir kitokių knygyno reikalų… Mano priedermė pasirūpinti, kad knygyno ir skaityklos butas būtų tinkamiausias!”.
Prityrusi ir veikli vedėja neįtiko sovietams. 1941 m. NKGB Panevėžio apskrities skyriaus viršininkas Petras Murauskas Lietuvos komunistų partijos suvažiavime kalbėjo: „Pavyzdžiu paminėsime Panevėžio biblioteką. Joje bibliotekininke tarnauja tūla Jodinskaitė, dvarininko duktė, aktyvi šaulė. Ir kai mes iškėlėme klausimą atleisti ją iš darbo, tai švietimo liaudies komisaras neleido to padaryti. Ir nepripuolamai biblioteka yra užteršta antitarybine ir tikybine literatūra“. Tokio pareiškimo pakako, kad E. Jodinskaitė būtų atleista iš bibliotekos vedėjos pareigų. Karo metu ji vėl grįžo į biblioteką ir nuo sunaikinimo išgelbėjo 15 tūkstančių knygų, išvežusi jas į rajono miestelius.
Antrąsyk – ir galutinai – su biblioteka E. Jodinskaitė atsisveikino 1947 m. – buvo atleista. Likusi be tėvų, brolių, artimų giminių jautėsi vieniša. Mirė Panevėžyje, palaidota Ramygalos g. kapinėse, tarp bendraminčių ir bendražygių G. Petkevičaitės-Bitės ir Julijono Lindės-Dobilo.
1990 m. Panevėžio bibliotekininkų iniciatyva pastatytas antkapinis paminklas (aut. A. Pajuodis). 2007 m. kapas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Labdaringa veikla
Dar spaudos draudimo laikais įsitraukė į moksleivių ir kultūros darbuotojų šalpos draugijos „Žiburėlis“ veiklą. Pardavusi savo Švobiškio dvarelį gautas lėšas skyrė neturtingam besimokančiam jaunimui. Ypač globojo būsimąjį skulptorių Bernardą Bučą – rašytojos Salomėjos Nėries vyrą. Jam savo namuose Sodų gatvėje įrengė studiją, rėmė net ir iš savo bibliotekininkės atlyginimo.
Buvo viena Kalinių globos draugijos Panevėžio skyriaus steigėjų, kaliniams teikė materialinę ir dvasinę paramą.
Dalyvavo kitų draugijų veiklose – meno ir kultūros „Aidas“, Lietuvos bibliotekininkų, Gimtajam kraštui tirti.
Prisiminimuose
Buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas geologas Vytautas Skuodis: „Pirmą kartą šią moterį pamačiau eidamas 4–5 metus. Mano tėvas, prieš keletą metų su savo šeima grįžęs iš JAV, mėgdavo užeiti į biblioteką pasiskaityti iš Amerikos gaunamų lietuviškų laikraščių. Tėvui skaitant, o man nuobodžiaujant, matau., ateina senyva, liekna, griežtų veido bruožų moteris, nešina stora knyga, kurią padėjo prieš mane, kad pasklaidyčiau lapus su gausiomis iliustracijomis. Toks dėmesys man tuose „milžiniškuose“ rūmuose tada paliko neišdildomą įspūdį. Žinoma, mane apstulbino ir daugybė knygų. Galbūt tas ryškus, neišdylantis įspūdis ir paskatino mane kaupti knygas visą gyvenimą, pradedant nuo 11 metų amžiaus“.
E. Jodinskaitės namai Panevėžyje buvo gražūs, pilni gerų indų, kambaryje stovėjo rojalis. Šeimininkė mėgo kaktusus. Namo kiemas – didelis, net 0,5 ha ploto. Jame žydėjo jazminai, rožės, buvo įrengtas fontanas, stovėjo B. Bučo berniuko skulptūrėlė. Išlydėdama svečius E. Jodinskaitė dovanodavo jiems rožę.
Halina Didžiulytė-Mošinskienė: „Vasaros metas, saulėta, šilta. Panelė Jodinskaitė irgi lengva suknele pasirėdžiusi, plona nosinaite vėdinasi. Pasveikinau įprastu „kniksu“, o ji taip pažiūrėjo į mane nuo galvos iki kojų ir sako: „Didžiulyte, smarkiai pasitempei, reikės suknelę pailginti“. Sumišau, patempiau suknytę, kad kelius uždengtų. Panelė Jodinskaitė priklausė ir gimnazijos tėvų komitetui, tai jai rūpėjo, kad auklėtojos /…/ pratintų savo auklėtines vaikščioti tvarkinga uniforma. Jei pastebėdavo berniukus ar mergaites nešvariomis apykaklėmis, ten pat bibliotekoje nesivaržydavo su pastabomis. O kai būdavo vieši vakarėliai su šokiais, panelės Jodinskaitės žvalios akys tuoj pastebėdavo, kokia porelė per daug susiglaudusi šoka, ir tada, progai pasitaikius, nesivaržydavo pasišaukti mergaitę ir atskaitydavo litaniją. Bet esmėje buvo geros širdies ir draugiška… Mylėjo jaunimą ir norėjo pagal pajėgas padėti, ypač jei trūko šeimyninio gyvenimo darnumo“.
Vyresnioji bibliotekininkė Albina Saladūnaitė: „Iš nuotrupų, iš bendraamžių ir bendražygių prisiminimų, iš Švobiškio istorijos (parengtos B. Černiauskienės), iš knygos žmonių atminties saugotojos Genovaitės Raguotienės studijėlės, Jono Jablonskio, Motiejaus Čiapo, J. Lindės-Dobilo, G. Petkevičaitės-Bitės, iš gausios Didžiulių šeimos atsiminimų, užrašų, Salomėjos Nėries dienoraščių, iš mūsų Staselės Mikeliūnienės kalbėjimo, vyrų gimnazijos moksleivių atminties, V. Skuodžio prisiminimų dėliojasi didžiai taurios, iškilios kultūrininkės, labdarės paveikslas. Išdidi, gal nemokanti atleisti, valdinga, reikli, bet pilna meilės ir didelio jautrumo….
Dvarininkaitė, Švobiškio dvaro paveldėtoja, visą turtą paskyrusi Panevėžio krašto jaunuomenei, čia, Panevėžyje, Sodų gatvėje, turėjusi puikius namus – atvirus bičiuliams ir jų vaikams, čia mokiusi etikos ir estetikos, dovanojusi svečiams rožes ir vaišinusi nuostabiu savo rankom keptu meduoliu…
Gražioji Elzė, Elza, kalbanti keliomis kalbomis, puiki šokėja, vyrų siekiama turtinga nuotaka – likusi bešeimė…
Pats gražiausias to meto gimnazistų apibūdinimas – „Gimnazijos filantropė“.
Trumpa ištrauka iš gimnazisto Jono Šukio prisiminimų: „Mokiniams šelpti buvo gimnazijos mokytojų komitetas… Visada jame dalyvavo gimnazijos filantropė E. Jodinskaitė. Ji ne tik dirbo atsidėjusi šelpimo komitete, bet ir pati daug aukojo, kasmet davė veltui pietus 10 neturtingų mokinių, kuriuos rekomendavo mokytojai. Šalpos darbas buvo sunkus: niekas nedavė tam reikalui sumų – reikėjo žūtbūt surasti, surinkti, nes neturtingų buvo daug“ („Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“, 2007).
B. Bučas E. Jodinskaitę vadino motina…
Dar įsipareigojimai Kalinių globos draugijai, įvairiems kultūros renginiams… Ji ir bibliotekoje buvo mokytoja: galėjo klausinėti apie perskaitytą knygą, pagirti ar perspėti dėl netvarkingos aprangos arba elgesio, pavyzdžiui, šokių salėje…
Viskas rūpėjo! Didžiulis įsipareigojimas auginti prakilnius žmones Lietuvai. Paveldėjusi iš motinos didelį rūpestį kitais, užaugino save tarnystės darbams”.
Iki šiol E. Jodinskaitės gyvenimas, veikla ir darbai nėra visiškai ištyrinėti mokslininkų, kultūrologų, kraštotyrininkų, bibliografų. Baltosios dėmės dar laukia prisilietimo žmogaus, kuriam rūpi.
Straipsnis parengtas pasinaudojant šiais šaltiniais: „Kelio pradžia: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka 1921–1940 metais“ (2017), Bronislavos Černiauskienės „Švobiškis“ (2007), šviesios atminties Genovaitės Raguotienės studija „Elžbieta Jodinskaitė: knygos ir labdaros žmogus“ (2001), Raimundo Klimavičiaus straipsnis „Biblioteka karo verpetuose“
