Dabar Algis Mickūnas draugauja su įžymiausiais pasaulio žmonėmis, kurie laiko garbe, kai jis juos aplanko. Bet iki pasaulyje žinomo filosofo, auklėjančio net šeichų vaikus kaip Aristotelis auklėjo jaunąjį Aleksandrą Makedonietį, jam teko nueiti labai ilgą kelią – nuo piemenuko Kriklinių kaime, Pasvalio rajone, nuo skauto pabėgėlių stovykloje Vokietijoje…
Nes reikalingas Lietuvai
Kas Jis? Filosofas, kurio kiekvieną žodį gaudo kiti žymiausi filosofai? Daugelio universitetų nuo Niujorko iki Tokijo profesorius, paruošęs pustrečio šimto doktorantų? Korėjos karo didvyris, mūšio lauke krūtine pridengęs generolą ir išsaugojęs jo gyvybę, nors paskui keturias dienas be sąmonės gulėjęs japonų ligoninėje?
O gal tiesiog dėdė Algis, kuris „Santaros-Šviesos“ suvažiavime dieną skaito pranešimus, diskutuoja su kolegomis, o visą naktį šoka ir dainuoja, nors kitąmet jam sueis 90 metų.
Jis – ne lovelasas, nors visada apsuptas gražiausių ir protingiausių pasaulio moterų. Su žmona Irena gyvena jau šešiasdešimt ketverius metus, kartu užaugino sūnus Gregorį ir Marką, dukterį Silviją, labai myli anūkus.
Kas sieja Jį su Lietuva? Meilė gimtinei, draugams, kurių kasmet vis mažėja (išėjo Anapilin Leonidas Donskis, Arvydas Šliogeris, tačiau dar liko Arūnas Sverdiolas, jaunesni kolegos Darius Kuolys, Gintautas Mažeikis, Naglis Kardelis), ryšiai su leidyklomis (juk parašė 50 knygų ir rašo naują – apie žodžio laisvę, nes „žodžio laisvė ir laisvas žodis nėra tas pats – kaip tik priešingai“), darbas universitetuose. Nors pagrindinis jų – Ohajo universitete JAV, nors skaito dar ir labai daug paskaitų kitose prestižinėse pasaulio aukštosiose mokyklose, A. Mickūnas sutiko atvykti į Tėvynę ir stipriai padirbėti švietimo bei mokslo srityje. Pasirūpinti komunikacija, suburti doktorantus. Viso to dabar labai reikia Lietuvai.
Humoras kaip ekslibrisas
Prieš savaitę profesorius A. Mickūnas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatė savo naujausią knygą „Atsiminimų punktyrai“. Pilnutėlėje salėje žymusis filosofas dalijosi mintimis apie savo gyvenimą.
Beje, keistoka, kad net tie žmonės, kurie išskirtinius lektorius paprastai užpila klausimais, šįkart klausėsi nuščiuvę.
Renginį vedusi ir filosofą Panevėžin prisikvietusi poetė, bibliotekos renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė bėgo klausimais per jo gyvenimą, o pašnekovas atsakinėjo įdomiai ir su tokiu humoru, jog, atrodo, skaitytum smagų romaną.
Tuo tarpu kitas žmogus tokią biografiją būtų, ko gero, pasakojęs su dramatizmo atspalviu, nes joje netrūko rūsčių likimo išbandymų.
Įdomu ir tai, kad knygos autorius nekartojo to, kas yra knygoje. Todėl skaitytojams bus didžiulis malonumas perskaityti A. Mickūno „Atsiminimų memuarus“.
Panevėžyje žadamas steigti Arvydo Šliogerio filosofijos centras. Pasvaliečiai suskubo pirmi. Pasvalio rajono Mariaus Katiliškio viešosios biblioteka su Algiu Mickūnu pasirašė sutartį dėl jo vardo filosofijos centro steigimo.
Kažkas visiškai naujo
G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje visame pasaulyje žinomas filosofas A. Mickūnas lankosi trečiąsyk. Į Panevėžį jį traukė iš čia kilęs labai artimas bičiulis filosofas profesorius Arvydas Šliogeris, su kuriuo rašė bendrus veikalus.
Pastarąjį kartą lankydamasis mūsų kraštuose A. Mickūnas pasikvietė į biblioteką ir savo giminaičius iš gimtojo Pasvalio krašto, kurį kuo toliau, tuo labiau myli ir vertina. Juk ne šiaip sakoma, kad brandžiame amžiuje iškyla daugybė prisiminimų.
Tačiau naujausi filosofo „Atsiminimų punktyrai“ nustebino net pačius artimiausius bičiulius.
„Santaros-Šviesos“ suvažiavime artimas bičiulis, sakantis, kad Algį gerai pažįsta „jau šimtą metų“, – žymusis filosofas Arūnas Sverdiolas sakė, jog ši knyga – kažkas visiškai naujo jos autoriaus kūrybinėje biografijoje, nes iki šiol tas rašęs filosofinius veikalus.
Vieną iš jų – „Summa Erotica“ – galėjo įsigyti ir bibliotekoje vykusiame susitikime apsilankę panevėžiečiai ir miesto svečiai. Kiekvienam autorius, be autografo, įrašydavo vis kitą palinkėjimą. (Tie, kurie norėtų šią knygą perskaityti, ras ją bibliotekos fonduose.)
Iš punktyrų susidedantis gyvenimas
„Atsiminimų punktyrai“ išties labai skiriasi nuo kitų A. Mickūno knygų. Jis yra rašęs pamatiniais filosofijos klausimais, nagrinėjęs pažinimo, būties, kosmoso, estetikos, komunikacijos problematiką. Aptaręs kultūras ir civilizacijas, dzeną, erotiką ir daugybę kitų temų – visuomet filosofiniu, fenomenologiniu, teoriniu požiūriu parodydamas, kaip pats mėgsta sakyti, kad „čia yra kažkas daugiau“ ir atverdamas „kitus klodus“.
„Atsiminimų punktyruose“ gi autorius atsigręžia į savo gyvenimą ir punktyriškai pasakoja apie jį. Pasakoja dalykus, apie kuriuos net dešimtmečius su juo bendravusieji niekad nebuvo girdėję. Pradėdamas nuo vaikystės Lietuvos kaime, A. Mickūnas ištaria žodį „rojus“, kuriuo paskui metaforiškai įvardija viską, ką jam teko patirti.
„Rojus jam yra gyvenimo eidos, o sunkumus, kliūtis ir dramas gali tik kartkartėmis nujausti tarp punktyrų“, – teigia filosofas A. Sverdiolas.
Kiekvienai auditorijai – sava kalba
Neįmanoma padaryti įprasto interviu su A. Mickūnu, nes jis kalba keliomis lietuvių kalbomis (tokį kalbėjimo metodą taiko labai išsilavinę japonai – kiekvienam pagal jo mentalitetą).
Nors ilgą laiką filosofas net buvo atsisakęs lietuvybės ir kalbėjo tik angliškai, vokiškai, kitomis kalbomis. Dabar jis taip įvaldė kalbą, kad kiekvienai auditorijai pateikia vis kitokią kalbėjimo versiją.
Dažniausiai jis kalba šmaikštaudamas, todėl skaitytojas galėtų susidaryti įspūdį, jog kalba čia „kažkoks kaimo bernelis“ (mėgstamas profesoriaus posakis).
Jam prabilus filosofine kalba apie dabar labiausiai mus jaudinančią temą karą Ukrainoje, daugelį žmonių, net intelektualų, nustebintų požiūris: prieigą prie Rusijos ir Ukrainos karą jis randa per senovės graikų kovas.
Beje, pranešimus karo tema A. Mickūnas buvo pakviestas skaityti įvairiose pasaulio vietose. Beviešint Lietuvoje jam teko skubėti iš vienos vietos į kitą fantastiniu greičiu, nes buvo daugybė ištroškusių jo paskaitų. Ir ne studentų, o pasaulio profesūros įvairiose konferencijose.
Laimė, kad Lietuva jau nebėra visiškas pakraštys ir čia vyksta solidžių renginių, atvyksta labai įdomių pranešėjų nuo Estijos iki Japonijos.
Keliai, parvedę gimtinėn
Filosofo biografijos pradžia artima ne vieno išeivijos lietuvio, bėgusio nuo karo ir atsidūrusio JAV, biografijai.
Gimė A. Mickūnas 1933-iaisiais Krikliniuose, Panevėžio apskrityje. 1944 metais su tėvais ir broliu pasitraukė į Vakarus. Penkerius metus gyveno Vokietijos karo pabėgėlių stovykloje, kol 1949-aisiais emigravo į JAV. Čia Algio biografija pasuko netikėta linkme: 1951–1953 metais lietuvis dalyvavo Korėjos kare, buvo sužeistas. Grįžęs, dirbo pramonės įmonėse, ketverius metus studijavo inžineriją, tada dar penkerius – filosofiją.
Nuo 1972-ųjų įsitraukė į „Santaros-Šviesos“ veiklą… Juokingai gal daugeliui nuskambės, kad JAV Algį Mickūną, Joną Meką ir Vytautą Martyną Kavolį vadino lietuvių mafija.
Paskui tarsi upelis, audringai šniokštęs per kalnus, gyvenimas vėl pasuko ramesne vaga ir parvedė į gimtinę. Pirmąsyk A. Mickūnas į Lietuvą grįžo 1993-aisiais. Nuo tada atvyksta bent kartą per metus. Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Klaipėdos, Vilniaus, M. Romerio universitetų garbės daktaras dalyvauja „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, dėsto aukštosiose mokyklose.
Algis Mickūnas sako, kad jam smagu atvažiuoti į Lietuvą, nes čia visi labai meluoja. Sakykim, teigia, kad jis yra gražus. Kuklusis profesorius nesupranta, kad jame, kaip teigė rašytojas Antonas Čechovas, viskas yra gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir darbai, ir mintys. Gal čia ir slypi ta jaunatviškumo, ilgaamžiškumo ir Grožio paslaptis.
Nuopelnai – ne diplomuose
Iš to, kaip šmaikštaudamas profesorius kalba apie savo paties mokslus, galėtų pasirodyti, jog jis beveik savamokslis, diplomus įsigijęs beveik veltui, neįdėdamas jokių pastangų. Tačiau patys diplomai – Ilinojaus technologijos instituto, DePolo universiteto Čikagoje (net du!) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kelno universiteto Vokietijoje, Emorio universiteto Atlantoje, vėl JAV, – liudija ką kita.
Universitetų, kuriuose A. Mickūnas dėsto studentams, dar didesnė galybė. JAV, Vokietijos, Graikijos, Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Gvatemalos, Lietuvos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, kitų – visų čia neišvardyti dėl vietos stokos. Kaip ir prestižinių apdovanojimų. Iš jų galima paminėti nebent tą, kurį pelnė Lietuvoje ir kuris jam vienas mieliausių: 2017 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė A. Mickūnui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.
Kitąmet profesorius švęs 90-metį, nors viskuo primena jaunuolį. Žiūrint į fotografiją iš Korėjos karo laikų, atrodo, jog tai tas pats Algis. Visai nepasikeitęs. Ta pati akinanti šypsena. Ta pati ugnelė akyse.
Virginija Januševičienė
Kviečiame žiūrėti susitikimo vaizdo įrašą.
