Birželio viduryje Lietuva mini dvi itin skaudžias datas. 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, prisimename 1941-ųjų pradėtas masines žmonių tremtis į Sibirą. 15-oji – Okupacijos ir genocido (masinio tautos naikinimo) diena. Ji primena, kad 1940 m. birželio 15 d. sulaužydama tarptautines sutartis Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi mūsų šalies okupacija.
Istorikai skaičiuoja: vien 1941 m. birželį gyvuliniuose vagonuose į atšiaurias, netinkamas gyventi ar mažai apgyvendintas vietoves ištremta apie 17 500 žmonių, iš jų per 5000 vaikų. Daugiausia vežta į Altajaus kraštą, kiti – į Komijos ASSR, Tomsko, Novosibirsko sritį, Kazachiją ir Krasnojarsko kraštą. 1942 m. birželį beveik pusė lietuvių iš Altajaus krašto perkelti dar toliau – į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros.
Tremtys palietė visas tautybes – ne tik lietuvius, bet ir lenkus, rusus, baltarusius, žydus. Visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo pažangioji visuomenės dalis – Lietuvos Respublikos politikai, valstybės tarnautojai, karininkai, mokytojai, dvasininkai, politinių ir visuomeninių organizacijų nariai, inteligentija, dvarininkai, ūkininkai. Vadinamasis „antisovietinis elementas“, pripažintas priešišku ir pavojingu Sovietų Sąjungai.
Trėmimais buvo siekiama iš Lietuvos pašalinti opozicines žmonių grupes, konfiskuoti jų turtą, pakeisti okupuotos šalies socialinę ir tautinę sudėtį, nutautinti, asimiliuoti, įbauginti ir užgniaužti pasipriešinimą sovietiniam režimui.
Daugybė tremtinių mirė pakeliui, nuo bado, nepakeliamų gyvenimo sąlygų, ligų ir kankinimų, kentė skausmą ir nežinią dėl artimųjų likimo, tačiau Lietuvos taip ir nebeišvydo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras turi tikslius duomenis apie 16 246 ištremtųjų likimą. Skaičiuojama, kad į Lietuvą po 15 ir daugiau metų grįžo mažiau nei pusė 1941 m. tremtinių.
Sulaužytų žmonių gyvenimų, likimų liudijimai – ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyno fonduose. Saugomos fotografijos iš įvairių Sibiro tremties vietų, atsiminimai, pasakojimai, kūryba. Kone daugiausia medžiagos susijusios su Stasiu Šneideriu-Diemedžiu, Vytautu Geršvaldu-Juškevičiumi, Algirdu Neveravičiumi, Petru Zablocku ir kt.
Žiauri sovietiniam laikmečiui būdinga istorija: 28 metų pedagogas, poetas, dramaturgas Stasys Šneideris-Diemedis 1947 m. į Magadano lagerius ištremtas už tris eilėraščius ir dramą. Valdžiai užkliuvo žodžiai „Už ką verkia žemė sūnų išvarytų“, „Nenorim rasti juodoj duonelėj svetimo raugo“. 1953 m. išėjo į „laisvę“ be teisės kur nors išvažiuoti, tad liko Magadano srityje. 1961 m. su šeima grįžo į Lietuvą, bet neturėdami teisės čia gyventi buvo priversti išvažiuoti atgal. Gavę leidimą, tėvynėje vėl įsikūrė tik 1980 m.
Pedagogas, poetas P. Zablockas suimtas už veiklą Lietuvos laisvės armijoje, įkalintas ir 1946 m. ištremtas į Komijos ASSR. 1959 m. grįžo į Lietuvą.
16-metis Tadas Neveravičius į Magadano sritį ištremtas 1945 m. už dalyvavimą Panevėžio valstybinės (dabar J. Balčikonio) gimnazijos moksleivių suburtos „antisovietinės nacionalistinės grupės“ – Gedimino vardo partizanų būrio – veikloje. Iš tremties negrįžo. Tėvai Steponas ir Jadvyga Neveravičiai, broliai Algirdas ir Ričardas ištremti 1949 m. į Algatujų (Irkutsko sr.), paleisti 1957 m.
Žiaurius likimo išbandymus teko patirti už Tadą Neveravičių vos vyresniam moksleiviui Vytautui Geršvaldui-Juškevičiui. Apkaltintas dalyvavimu „antisovietinėje nacionalistinėje grupėje“, kova prieš sovietinę santvarką, jis 1948 m. suimtas, nuteistas 8 metams griežtojo režimo lagerio. Kalėjo Kolymoje. Iš tremties grįžo 1954 m.
„1954.12.28. Pro traukinio langus slenka samanota Lietuvėlė. Garvežio kibirkštys spečiumi skrieja melsvoj prieblandoj, kaip ir anuomet, važiuojant į rytus… Tik lakštingalos negirdėti, nėra Antano, ir vietoj švelnaus vasaros vėjo į akis gruodis drebia šlapią sniegą. Nesvetingai pasitinka tėvynė. O gal čia tik žiedeliai? Apsnūdusią širdį tejaudina būsimas susitikimas su mama. O toliau?
O toliau – Vilniuje vietoj „šimtasiūlės“ nusipirkau ceratinį apsiaustą, kad ne taip krisčiau į akis savo sibirietišku „kostiumu“, paskui savaitės „vojažas“ draugų duotais adresais pas jų artimuosius, nes apsvarstęs nusprendžiau, kad su savo finansiniais ištekliais vėliau bus sunku tai padaryti. Galų gale vieną šaltą sausio rytmetį brolis iš Vadaktų mane atveža į Verpcius, kur gyvena mama. Mama vienmarškinė išbėga į kiemą pasitikti ir verkdama atsiklaupia į sniegą…
Pagaliau po šešių metų klajonių grįžau į namus, kurių nėra.“ (Iš V.Geršvaldo-Juškevičiaus atsiminimų)
Gyvavimo šimtmetį mininti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka kviečia pažinti, domėtis istorijomis, sukūrusiomis ar paskatinusiomis tai, ką turime dabar, – laisvą Lietuvos Respubliką, nepalaužtą ir prisimenančią tautą. Kviečiame ateiti į biblioteką ir autentiškų rankraščių, vaizdo medžiagos užsisakyti bei skaityti Kraštotyros skaitykloje arba bibliotekininkų rekomenduojamų knygų užsisakyti iBibliotekoje ir pasiimti į namus Abonemente.
Rekomenduojamų knygų sąrašas
Vidmanto Valiušaičio „Ponia iš Venecijos tavernos“, „Mūsiškiai” ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“;
Nerijaus Šepečio „Molotovo Ribbentropo paktas ir Lietuva“;
Juozo Urbšio „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. Atsiminimai“;
„Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją“;
Alfredo Ericho Senno „Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus“ (knygos teiraukitės darbuotojo);
Vytauto Skebo „Nuo birželio iki birželio (1940–1941 m.)“;
Mykolo Rėmerio „Lietuvos sovietizacija 1940–1941“;
Juozo Tumo „Kelias į Červenę“;
Vlado Terlecko „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai (1940–1953)“;
Eugenijaus Grunskio „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais“;
Agnės Šiušaitės, Jono Urbanavičiaus, Vytauto Landsbergio „Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24–25“;
Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“;
Povilo Girdenio „Artima praeitis“.
