Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos I a. galerijoje akį traukia nauja keramikos darbų paroda, kurią pristato šių darbų autorė Genutė Vaičikauskienė (Švalkutė), keramikė, tapytoja, tautodailininkė, gimusi Zarasų krašte. Įvairia technika išdegti, nuostabių spalvų ir formų keramikos darbai pasakoja apie vasarą, gamtą, paukščius. Kalbiname parodos autorę.

Papasakokite trumpai apie save? Ką veikiate?

Gimiau 1953 m. Paluodės k. Zarasų r., augau prie Luodžio ežero. Salako vidurinėje mokykloje baigiau 8 klases ir prasidėjo kiti mokslo keliai. Mamos noru įstojau į Rokiškio kultūros mokyklą, ten baigiau bibliotekininkystės  specialybę.  Buvau paskirta dirbti į Subačių (Kupiškio r.).

Visada tūnojo noras gyvenimą sieti su menais. Atvykus į Subačių iš karto suradau Panevėžio vakarinę dailės mokyklą. Atidirbus tris metus bibliotekoje, gavau pasiūlymą dirbti piešimo mokytoja Subačiuje. Nuo 1975 metų Subačiaus gimnazijoje 45 metus dirbau dailės mokytoja. Norėjau mokytis toliau, tobulėti. Baigiau (tuometinio) Šiaulių instituto pradinio mokymo ir dailės specialybę, dar po kelerių metų mokiausi tris metus Vilniaus dailės akademijoje persikvalifikavimo kursuose. Pedagoginis darbas man labai patiko – tam skirdavau visą save. Tiesiog gyvenau mokykloje. Džiaugiausi mokinių pasiekimais, pati kėliau kvalifikaciją, tapau dailės mokytoja eksperte.

Kaip apibūdintumėt savo kūrybą dabar? Arba kodėl susidomėjote keramika?

Mano kūrybos pradžia Salako vidurinėje  mokykloje. Mane mokė piešimo mokytoja V. Bikulčienė, kuri, pati gilindamasi į įvairias menines veiklas, žinias puikiai perteikdavo mokiniams. Džiaugiausi jos suteiktomis galimybėmis raižyti ant kartono, linoleumo. Įgytos žinios pravertė vėliau, mokant savo mokinius. Vėliau mes susitikdavome kaip kolegės, bendraudavome įvairiuose seminaruose.

Rokiškio kultūros mokykloje daug piešiau – sau ir kitiems. Prisiprašiau mokytis kaligrafijos pas Algimantą Raugienę (vadinamą Kriaunų raganą). Du metus aktyviai mokiausi ir kartu talkinau meninei kūrybai. Šis mokslas vėliau padėjo man įvairiuose apipavidalinimo darbuose.

Piešiau, tapiau, o molis būdavo skiriamas tik mokiniams. Atsiveždavau šlyno nuo Luodžio ežero ir  su mokiniais degdavome mufelinėje krosnelėje. Juodindavome, dūmais užleisdami mokyklą… Smulkius molinukus gaminau ir aš pati. 1985 m. pakvietė į tautodailininkų parodą. Šalia tapybos radosi vis daugiau molinukų velniukų. 1987 m. tapau tautodailininke, vėliau gavau meno kūrėjo statusą.

Aktyviai dalyvauju įvairiausiose parodose, tautodailės, dailės mokytojų, įvairių kūrybinių grupių projektuose Lietuvoje ir užsienyje. 1999 metais respublikiniame konkurse, skirtame tapytojui K. Šimoniui atminti, tapau laureate. 2021 m. respublikinės taikomosios tautodailės konkurse „Iš Džiugo sakmių“ laimėjau pirmąją vietą. Surengiau 36 autorines parodas įvairiose Lietuvos vietose.

Kokia jūsų kūrybos pradžia?

Keramika mane visada viliojo,  visada svajojau lipdyti. Vaikystėje iš šlyno lipdžiau indelius, paukštelius ir kiaušinėlius. Padėdavau saulėje džiūti, suduždavo, bet pati molio plastika džiugino. Visada kažkiek lipdydavau, bet save keramikai paskyriau pabuvojusi keramikų seminare Molėtų r., Bebrusuose. Šiandien ten veikia tradicinių amatų centras „Meniškas kaimas“. Jau trečias dešimtmetis vasaromis kasmet susirenkame keramikai, pasiilgę bendravimo, noro kurti. Mūsų grupės veikla apjungiama tema, degimo technika, kūrybiniu pasitarimu. Šioje vietoje ir atsirado galimybė tobulėti, išbandyti įvairias degimo technikas: juodąją keramiką, raugo, raku ir anagamos krosnies kūrenimo. Šios krosnys kūrenamos malkomis. Dalyvauju įvairiuose respublikiniuose, tarptautiniuose seminaruose, lankau parodas, bendrauju su bendraminčiais.

Šiandien turiu galimybę išdegti darbus namuose, elektrinėje krosnyje, naudoju dujinę krosnį raugo ir raku keramikai. Labai pamėgau akmens masės molį – degimo temperatūra aukšta, pats degimas ilgas, bet rezultatas džiugina.

Kas svarbiausia arba kokiai temai ar minčiai teikiate pirmenybę dirbant su moliu? Ar keitėsi prioritetai, kai palyginate kūrybos pradžią ir dabartį?

Kūryba buvo neatsiejama dalis visą mano gyvenimo laiką. Pirmas etapas – darbas, mano tapyba, seminarai, parodos. Kitas kūrybos etapas – keramika, su kuria gyvenu kasdien… Lipdau, degu, glazūruoju, degu ir t. t. Pasiilgstu spalvų – patapau. Mėgstu tapyti gamtą, augalus. Dažnai atsiranda noras raižyti lino raižinius. Linijų ir dėmių  kompozicijos suteikia plokštumoje norimą temą dekoratyvią, abstrakčią.

Kai yra tema ir sugalvoju lipdyti kompozicijas, tai pirmiausia nusilipdau mažus mėginius. Tai leidžia matyti bendrą vaizdą būsimam gaminiui. Kai mintys blaškosi, pajusti molio plastiką padeda paukščio nulipdymas. Labai mėgstu gamtą, patinka stebėti paukščius, jais puošiu savo kūrinius.

Susidomėjau molinių švilpukų lipdymu. Anksčiau buvo svarbu išgauti tik garsą, dabar garsus derinu. Džiaugiuosi, kad jais groja vaikai, etnografinių kolektyvų nariai.  Dalyvaudama edukaciniuose projektuose mokau jaunimą ir suaugusius jų pasigaminti.

Dažniausiai lipdau funkcionalius lipdinius, kurie tinka buityje, puošia aplinką, indus. Temos atsiranda netikėtai – kartais reikia lipdinio parodai,  pamąstymo originaliam užsakymui ar tiesiog sau.

Per ilgą kūrybos laiką daug kas keitėsi. Sumanymai, įvairesni keramikos degimo būdai, svarbiausia, medžiagos keramikai gaminti. Dabar įvairus molio žaliavų, glazūrų, priemonių pasirinkimas. Norisi  išbandyti, tobulinti savo darbus. Jau nebesinori kasti šlyną ir jį valyti, kad jis tiktų lipdymui. Visa tai suteikia galimybę ieškoti techniškai sudėtingesnių darbų, atskleisti savo sugebėjimus, įgyvendinti idėją bei savo profesionalumą molio paslaptyse.

Dabar visas laisvalaikis skirtas kūrybai, einu į dirbtuvę, kur kurdama nepajuntu kaip prabėgo diena. Ten gyvena mano kūryba, kuri man  miela, ir džiugu, kad ji reikalinga kitiems.

Dėkojame Genutei Vaičikauskienei už kūrybinį bendradarbiavimą ir kviečiame susipažinti su paroda, kuri veiks iki birželio 17 dienos.

Parengė Jolanta Lementauskienė
Nuotraukos Inesos Dumbravienės
Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka