Šįkart vienas iš „Poezijos pavasario“ renginių, kurį Lietuvos rašytojų sąjunga, Rašytojų klubas rengia kartu su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka, buvo kitoks. Ne tik todėl, kad poezija buvo skaitoma prie bibliotekos esančiame jaukiame skverelyje prie žydinčių kaštonų, o ne Urbšynės sodyboje. Svarbiausia buvo tai, kad skaitytą ir išdainuotą kūrybą persmelkė karo Ukrainoje atgarsiai.
Renginyje dalyvavępoetai Donatas Petrošius, Dumitru Crudu (Moldova), Juozas Žitkauskas, Elvyra Pažemeckaitė, skaitovas Juozas Šalkauskas, poetas, bardas Mindaugas Valiukas pasirinko tokią programą, kuri negalėjo nejaudinti gausiai susirinkusių žiūrovų. Joje netrūko ir skaudžių išgyvenimų, ir lyrikos, ir net humoro, kuriuo, pasak kūrėjų, kartais geriausia gintis nuo aštrių problemų.
58-asis Lietuvos rašytojų sąjungos ir Rašytojų klubo organizuojamas tarptautinis poezijos festivalis vyksta gegužės 15–29 dienomis. Numatyti 125 renginiai visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, virtualūs susitikimai su JAV, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Vokietijoje, Lietuvoje gyvenančiais poetais.
Yra sukūręs novelių apie Vilnių
Kulkos, kulkos, kulkos… Jos prasiskverbia visur. Jos naikina viską. Ne tik tai, kas materialu ir apčiuopiama. Poeto Dumitru Crudu eilės skverbiasi ir į klausančiųjų sąmonę, nors pradžioje tą karo grėsmę pajunti tik iš įtaigaus skaitymo, nes autorius skaito savo kūrybą rumunų kalba. Poetas, vertėjas D. Petrošius perskaito eiles, išverstas į lietuvių kalbą, ir įspūdis dar labiau sustiprėja.
Moldova yra šalia Ukrainos. Todėl ten gyvenantys žmonės, juolab kūrėjai, jaučia viską daug aštriau. Bombarduojama visai netoli Moldovos sienos. Karas yra prie pat jų vartų.
Poetas, rašytojas D. Crudu iš Moldovos antrą kartą lankosi Lietuvoje. Pirmąsyk jis čia buvo dar sovietmečiu. Norėjosi kuo daugiau pamatyti, pažinti, nes Lietuva jau tada atvažiavusiems atrodė labai besiskirianti nuo Moldovos. Pasak jo, dabar, lyginant su tuo, ką matė tada, vaizdas visiškai kitoks. Lietuva – laisva europietiška šalis. Tačiau dabar svarbiausia yra išlaikyti laisvę. Moldova yra daug iškentusi, patyrusi ne vieną Rusijos agresiją ir suvokia, koks tai pavojingas priešas. Kai bombarduojama Odesa, tai garsas girdėti ir Moldovoje.
„Svarbiausia išlaikyti ramybę. Čia esu jau kelios dienos ir tą įtampą tarsi ranka nuėmė. Lietuvoje lengviau. Nėra tokios įtampos. Lankydamasis „Poezijos pavasario“ renginiuose įvairiose Lietuvos vietose, įsitikinau, kokie atidūs, dėmesingi klausytojai. Poeziją jie priima kaip dovaną“, – teigia D. Crudu.
Svečią sužavėjo klausytojų reakcija. Tiek renginyje skverelyje prie Bitės bibliotekos, tiek prieš tai vykusiame renginyje Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale.
D. Crudu – poetas, prozininkas, dramaturgas, publicistas, dirbęs „Laisvosios Europos“ radijuje Kišiniove, įvairiose redakcijose. Išleidęs 7 poezijos knygas, tris romanus, parašęs per 20 pjesių, pagal jo scenarijus ir pjeses yra pastatyti filmai ir spektakliai įvairiose pasaulio šalyse.
Pasak D. Crudu, poezija duoda galimybę greičiau išreikšti savo emocijas. Tą įrodė ir jo eilėraščiai apie karą. Tačiau prioritetą jis skiria prozai ir apgailestauja, kad jo romanai dar neišversti į lietuvių kalbą.
Rašytojas yra sukūręs ir novelių apie Vilnių. Jos turi autobiografinių momentų.
Sunkiausia pasakyti, kas esi
D. Petrošius – poetas, vertėjas, filosofas. Gal pats ir prieštarautų dėl pastarojo įvardijimo, bet daug metų yra įsigilinęs į filosofiją, ir nors iškilusis filosofas prof. Arvydas Šliogeris nebuvo jo dėstytojas, bet jo įtaka milžiniška. „Turiu visas A. Šliogerio knygas, turiu jo įrašytų paskaitų, esu jo skaitytojas, nors nežinau, ar viską suprantu“, – sako jis.
Jei pradėtume vardinti visus D. Petrošiaus kūrybinės biografijos faktus, visas išleistas knygas, išverstas knygas, gautas premijas, prestižinius festivalius, kuriuose dalyvauta, straipsnius įvairiuose leidiniuose, sąrašas būtų ilgas ir įspūdingas.
„Pats sunkiausias klausimas yra pasakyti, kas esi. Gal ir nereikia užduoti sau tokio klausimo. Kuo nori būti – laikas jau praėjo, nes man jau 44, kuo norėjau būti – nebebūsiu, o kas aš esu, sunku pasakyti. Šiaip tai labiausiai mėgstu būti niekaip nepristatomas“, – sako D. Petrošius.
Poetas šmaikštauja, kad į „Poezijos pavasarį“ jis dažniausiai patenka įkalbėtas, apgaulės būdu įviliotas. Dabar jis turėjęs versti svečio D. Crudu eiles, todėl privalėjęs dalyvauti. „Mano festivalis yra „Druskininkų ruduo“, į kurį važiuoju jau dvidešimt metų ir važiuosiu“, – teigia Donatas, nes ten gali bendrauti su kolegomis net tris dienas. Tuo tarpu „Poezijos pavasaris“ turi daugybę renginių, tai bendravimo yra gerokai mažiau.
Nepaprastai atsakingai ir jautriai jis žiūri ne tik į savo poeziją, kurią skaitė renginio metu, bet ir į kolegų kūrybą. Tą teigia festivalio renginio organizatoriai. Net ir labai užkimęs jis neatsisakė skaityti D. Crudu eilių vertimą.
Poezija labai gražiai skamba tarmiškai
Poetas, asociacijos „Slinktys“ vadovas ir knygų leidėjas Juozas Žitkauskas garsėja savo ypatinga meile gimtajai dzūkų tarmei. Kartais ja parašo ne tik eiles, bet ir oficialius raštus.
Jį pažįstame iš dainuojamosios poezijos renginių („TAI-AŠ“, „Purpurinis vakaras“ ir kt.), iš literatūrinių skaitymų, kuriuos jis pats organizuoja. Daugybė veiklos ir visa ji su dzūkišku prieskoniu.
Anksčiau buvęs tik aktyvus „Poezijos pavasario“ stebėtojas, namuose sukaupęs visus „Poezijos pavasario“ almanachus, pastaraisiais metais J. Žitkauskas yra jau ir dalyvis.
Pasak Juozo, nuo pat mokyklinių metų domėjosi „Poezijos pavasariu“, skaitoma poezija ir net sudėtinga įvardinti, ką jam tai teikdavo. Gal iš to ir radosi jo paties eilėraščiai, įsitraukimas į aktyvų literatūrinį gyvenimą. „Tas „Poezijos pavasaris“ turi gražios romantikos, kuri labai teisinga, labai jauki“, – sako poetas, kultūrininkas.
Pasak J. Žitkausko, dabar į poetus nebežiūrima taip pompastiškai, kaip būdavo seniau ir tai yra gerai. Žymūs prozininkai sutraukia daugiau klausytojų į sales, tačiau poezija domimasi, kasmet išauga ir autorių skaičius. Nors sakoma, kad jaunimas dabar pragmatiškas, bet jauni žmonės kuria poeziją. Jiems tos poezijos reikia ir kaip kūrėjams, ir kaip skaitytojams.
„Dzūkų tarme parašyti eilėraščiai gražiai skamba, nes labai graži yra dzūkų tarmė. Čia dėl to yra kalta mano gimtoji šnekta. Kiekviename kaimelyje tarmė kažkiek skiriasi. Rašydamas aš panaudoju ne tik gimtojo Kapčiamiesčio, bet ir kitų Dzūkijos vietovių tarmes. Sakau, kad rašydamas dzūkiškai aš rašau savo gimtąja kalba, nes bendrinė kalba yra išmokta,“ – sakė J. Žitkauskas, kurio poezija pralinksmino į renginį skverelyje prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos susirinkusius klausytojus.
Jau penkiasdešimtame „Poezijos pavasaryje“
Skaitovas, radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėjas, apžvalgininkas, fotomenininkas Juozas Šalkauskas švenčia tam tikrą jubiliejų. Jis šįmet dalyvauja jau penkiasdešimtame „Poezijos pavasaryje“. 1972 m. pirmą kartą Sarbievijaus kiemelyje Vilniaus universitete, prie berželio. Jis juokauja, kad tai buvo taip seniai, net praeitame tūkstantmetyje.
„Daug kartų teko būti ir pradžios, ir pabaigos vedėju. Daug su poetais važinėti. Įvairius autorius deklamuoti. Puiku, smagu. Deklamuoju klasikinius mūsų poetus: Širvys, Strielkūnas, Graičiūnas, Marcinkevičius. Kartais klasikinė mūsų poezija būna kaip atasvara jauniesiems poetams. Gana didelis kontrastas. Žmonės, kurie ateina į „Poezijos pavasario“ renginius, dažnai yra vyresni. Jie daugiau įpratę prie klasikinės, surimuotos poezijos. Man pačiam arčiau širdies tokia poezija“, – sako J. Šalkauskas.
„Poezija man yra atgaiva“, – lakoniškai savo santykį su poezija apibūdina J. Šalkauskas. Savo namuose jis sukaupęs beveik visus „Poezijos pavasarių“ almanachus, poetų, kurių eiles jis deklamuoja, kūrybos knygas su autografais. Pasak jo, norėdamas dalyvauti tokiame poetiniame sąjūdyje, privalai turėti tas knygas ir tada pasirenki.
Skaitovas dažnai specialiai rengiasi proginiams renginiams, kai paprašo Lietuvos rašytojų sąjunga. Neseniai Rašytojų klubas pakvietė skaityti poezijos „Vakare išėjusiems“. Tai būna vienkartiniai renginiai, momentinis paskaitymas, visai kitaip yra su pamėgtų poetų programomis.
Ne vienkartinė simpatija, o gilus jausmas sieja su Japonija. J. Šalkauskas sako turintis net japoniškų kaklaraiščių kolekciją. Yra surengęs fotografijų parodų. Fotografavo ir sakuras, prie kurių itin derėjo japonų poezijos – haiku skaitymas, ir Olimpines žaidynes Japonijoje.
Poezijos ir muzikos bendrystė
Neįmanoma įsivaizduoti „Poezijos pavasario“ be dainuojamosios poezijos. Šį kartą Panevėžyje vykusiuose renginiuose dalyvavo poetas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius Mindaugas Valiukas.
Dabar žmones kausto baimė, kurią kelia karas Ukrainoje, todėl kartais sudėtinga juos išjudinti, pralinksminti koncerto metu, suteikti teigiamų emocijų. Mindaugui tai pavyko. Pasak jo, humoras yra vienas iš jo kūrybos prioritetų.
„Dainų be poezijos nebūna. Aišku, tai yra taikomoji poezija“, – apie poezijos ir muzikos bendrystę kalbėjo bardas.
Kuo jam yra svarbus „Poezijos pavasaris“? „Kuo mažiau rašau poezijos, nes jaunystėje būna poezija, paskui proza, drama, o paskui visai eini į serialus, tai „Poezijos pavasariai“ yra būdas prisiminti, kad esi poetas ir savo eilėraščius turi“, – sakė M. Valiukas.
Ypatingai draugiška atmosfera
Poetė, Bitės bibliotekos renginių organizatorė ir šio renginio moderatorė Elvyra Pažemeckaitė sakė, kad šiais metais pajutusi „Poezijos pavasaryje“ ypatingą draugiškumo, bendrystės jausmą, siejantį visus dalyvius.
„Begalinis dėmesingumas vieni kitiems, vienas kito poezijos vertinimas, parama, atidumas, pagarba“, – taip apibūdino renginio atmosferą Elvyra, poezijos festivalių dalyvė ir organizatorė, išleidusi dvi poezijos knygas, rašanti eiles vaikams ir suaugusiems.
Ji pati renginyje skaitė eilėraštį, parašytą tarmiškai. Iš Pasvalio krašto kilusi poetė dažnai pabrėžia, kad reikia didžiuotis ir lietuvių kalba, ir gimtąja tarme.
Poetės eilėraštyje kalbama apie seseris Vileišytes, sugrįžusias iš Sibiro, ir apie poetės mamą, kuri labai subtiliai sugebėjo suteikti paramą šioms moterims. Šis kūrinys tarsi atliepia šiandienos aktualijas – sugebėti dalintis su tais žmonėmis, kuriems labai reikalinga pagalba.
Virginija Januševičienė
