Ukrainos paramos fondas „Бібліотечна країна“ (liet. „Bibliotekų šalis“) buvo įkurtas 2015 m. Fondo veiklos sritys – naujos vizijos apie bibliotekų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje sklaida; bibliotekų paslaugų tobulinimas ir inovacijų skatinimas, pasitelkiant gerąją pasaulio bibliotekų patirtį; bibliotekų knygų fondų atnaujinimas;  knygos populiarinimas ir skaitymo kultūros sklaida. Fondas savo Feisbuko paskyroje viešina bibliotekininkų, išsigelbėjusių iš Rusijos okupuotų teritorijų, istorijas.

Olenos Kramarenko iš Mariupolio pasakojimas: „Mano miestas yra prie Azovo jūros. Pastaraisiais metais jis klestėjo. Laukėme pavasario,  Šv. Velykų. Aš laukiau savo gimtadienio, kuris yra vasario 25 d., planavau vykti savaitgaliui pas savo dukrą į Charkovą.

Trečiadienį, vasario 23 d., niekas nenujautė nelaimės. Kelias dienas buvo kalbama, kad Putinas pradės karą, bet mes tuo tikrai netikėjome. Mūsų Mariupolis jau 2014 m. buvo smarkiai apšaudytas, tuomet sunaikinta rytinė miesto dalis. Ukrainos prezidentas nuramino žmones ir prašė nepanikuoti. Vietinė miesto valdžia patikino, kad viskas kontroliuojama, miestas patikimai apsaugotas.

Išaušo vasario 24-osios rytas. Mokykloje kilo panika. Administracija liepė visiems darbuotojams ir vaikams likti namuose, bet mokytojai vis tiek atėjo į mokyklą, nes jiems atrodė, kad laukia daug darbo. Tai buvo paskutinė diena, kai matėme vieni kitus. Tikėjomės, kad pirmadienį, vasario 28 d., vėl galėsime eiti į darbą.  Kitą dieną buvo pranešta, kad iki kovo 15 d. mums atostogos.

Prasidėjo ilgos ir skausmingos karo dienos. Parduotuvėse žmonės ėmė pirkti viską iš eilės. Prie bankomatų nusidriekė didžiulės eilės, nes visi puikiai prisiminėme, kaip 2014 m. bankai mus paliko be pinigų. Ką nors įsigyti galėjome tik iki pirmadienio, vasario 28 d. Tada visos parduotuvės buvo uždarytos, vaistinės taip pat.

Kai kurie apsukresni gyventojai iš miesto išvyko pirmosiomis karo dienomis, tačiau ne visiems tai pavyko. Mano draugas įsėdo į traukinį, vykstantį Kijevo kryptimi, bet šis sustojo stepėje ir ryte grįžo atgal.

Pirmiausiai buvo bombarduojami ir apšaudomi didieji miestai. Charkovas, kur gyvena mano dukra, buvo apšaudomas nuolat. Kol buvo ryšys, susiskambindavome, dukra sakė, kad miega ir gyvena koridoriuje.

Kovo 1 d. Mariupolyje dingo elektra, o kitą dieną nutrūko „Kyivstar“  ryšys. Pavyko rasti „Vodafone“ kortelę, kuri gelbėjo dar kelias dienas.

Kovo 4-5 d. buvo atjungtos dujos. Prasidėjo pragaras: nebebuvo vandens, šviesos, dujų, ryšio. Kariškiai atidarė parduotuves ir leido žmonėms pasiimti maisto prekių. Tačiau atsirado ir tokių žmonių, kurie negailestingai daužė ir niokojo parduotuves bei vaistines.

Atjungus visas komunikacijas, prasidėjo dideli šalčiai. Butuose buvo labai šalta, mes persikėlėme į rūsį. Į plastikines statines ir kibirus rinkome sniegą, nes jo reikėjo tualetams plauti. Kitas vandens (ne geriamojo) šaltinis buvo namų šildymo sistema. Sunkiau buvo gauti švaraus vandens. Jo mums niekas neatveždavo, todėl mūsų vyrai, kiekvieną minutę rizikuodami gyvybe, bandė kur nors jo gauti.

Kariniai veiksmai pamažu priartėjo prie miesto centro. Vis sunkiau buvo rasti vandens, o gaminti maistą ant ugnies ir ją nuolat kūrenti – pernelyg pavojinga, nes gyvenamuosiuose rajonuose buvo nuolat šaudoma. Be to, visą laiką skraidė lėktuvai ir krito bombos. Nepaisant to, kad mieste buvo visiškai tamsu, į mus šaudė net ir naktį. Nuo kovo pradžios nebuvo nei vienos bent kiek ramesnės nakties.

Kovo 15-osios rytą netyčia sužinojome, kad žmonės skubiai savo automobiliais išvažiuoja iš miesto. Tai buvo ketvirtasis mūsų bandymas ištrūkti iš šio pragaro. Aš neturėjau automobilio. Mane į savo mašiną priėmė kaimynai. Negalėjau su savimi pasiimti daiktų, nes jie nebūtų tilpę į mašiną. Viskas, ką buvau susiruošusi iš anksto, liko mūsų namo rūsyje. Su savimi turėjau tik dokumentus ir katę. Rizikuodami gyvybe, į Zaporižią keliavome dvi paras. Kolonoje buvo 3-4 tūkstančiai automobilių.

Taip mes tapome benamiais. Vakar dar turėjau darbą, namus ir štai per 20 dienų iš manęs viską atėmė. Dirbau mokyklos bibliotekos vedėja (mano darbo stažas – 20 metų), taip pat vedžiau istorijos pamokas, nes pagal išsilavinimą esu istorijos mokytoja.

Prieš kelias dienas į mūsų mokyklą pataikė sviedinys. Kolegos sakė, kad ji sudegė. Mokykloje mokėsi 1200 mokinių ir dirbo 100 darbuotojų. Kiek man žinoma, mano kolegė bibliotekininkė žuvo. Su mokyklos direktoriumi iki šiol nepavyko susisiekti ir niekas nežino, koks jo likimas.

Šiandien esu be darbo ir pragyvenimo lėšų, kaip ir visi mano kolegos. Santaupų neturiu, nes bibliotekininkams ir mokytojams iš savo atlyginimo sutaupyti nelengva. Niekas nebuvo pasiruošęs tokiems įvykiams. Mariupolyje buvo 69 mokyklos, o jų bibliotekose daugiausiai dirbo pensininkai“.

Paaukoti lėšas dėl pagalbos Ukrainos bibliotekininkams eurais galima į šią sąskaitą:

IBAN: UA333220010000026208327073904
Sąskaitos Nr.: 26208327073904
Gavėjas: SHUM LIUSIENA
Bankas: JSC UNIVERSAL BANK
Adresas: KYIV, UKRAINE
Swift kodas: UNJSUAUKXXX
Paskirtis: Support for libraries

Pinigai bus skiriami laikino būsto nuomai, vaistų, drabužių, būtiniausių maisto produktų įsigijimui.

Parengė Virginija Švedienė