Jaunimo kūryba. Sausis II

Vaizdas be pavadinimo

„Visi gimsta kūrėjai, tik ne visi savo kūrybingumą atskleidžia,“ – tiki projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ iniciatoriai. Jau dešimtą sezoną pradedantis projektas siekia atrasti ir padrąsinti jaunuosius talentus – literatus ir iliustratorius, kad šie patikėtų savimi ir išsiskleistų. Kas mėnesį dalinsimės jubiliejinio sezono kūrybos pliūpsniu. Pasinerk ir mėgaukis! O jeigu besimėgaujant kitų kūryba, pagaus įkvėpimas kurti – nelaikyk savo šedevrų kišenėje ir siųsk el. paštu arnoldas.simenas@pavb.lt.

Paskaitykite jaunųjų menininkų kūrybą, skelbtą anksčiau sausio mėnesį:

Vaida Bubrevičiūtė (12 kl.)

Mokytoja Regina Grubinskienė: „Vaida jau abiturientė. Gyvena Daujėnuose, nedideliame miestelyje, nedaug nutolusiame nuo Pasvalio. Groja akordeonu – yra baigusi muzikos mokyklą. Mėgsta užrašyti savo mintis: dažniausiai pasirenka esė žanrą, bet neseniai pradėjo kurti eilėraščius“. 

Vaidą Bubrevičiūtę pastebėjo ir globoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja-ambasadorė Regina Grubinskienė.

***
Tu žinai, kas tu.
Aš nežinau, kas aš.

Matai, kaip kasryt pateka saulė.
Aš tik sugebu suprast, kaip ji leidžiasi.

Tavo kūną paliečia mėnulio šviesa.
Mane gąsdina tamsa.

Tavyje ištirpsta nebūties baimė.
Man silpna nuo amžinųjų klausimų.

Tu esi begalybė.
Man iki tobulybės visada trūks beprasmybės.

Tavęs nepavys taisyklės.
Mane kankins nuobaudos.

Tu pirmas susapnuosi sapną.
Aš pabusiu iš košmaro siaubo.

Nuo minties
Iki prisilietimo.

Atstumas, siejantis
Tave ir mane.
***
Prisiliesk.
Juk neskauda, neskauda, kai lieti sielą.

Ne, tavo rankų prisilietimai
Negali būti skausmingi.

Rankos – juk ne žodžiai.
Delnas, kuriame telpa širdis.

Pirštai dar nespėjo sustabarėti nuo šalčio.
Pirštų galiukai, kurie pasiklysta mano plaukuose.
***
Nenoriu žinot.

Nenoriu žinot, ar turiu teisę nieko nežinoti,
paprasčiausiai nekreipti dėmesio.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į gęstančios saulės žūtį
prieš atiduodant dienos duoklę
nakties tėvui – mėnuliui.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į nusileidžiantį lėktuvą,
kuris galbūt savo skrydžiu kažkam padovanojo
naujus atradimus ar sugrąžino meilę į glėbį.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į autostradoje lekiančius automobilius,
jiems lengva skubėti, nes tam yra priežastis:
automobilio trajektorija tiesiausia nei bet kur kitur.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į garsiai nakties tyloj skambantį laikrodį,
kurio rodyklės taip skaudžiai užgauna...

Nenoriu žinoti, ar turiu galimybę nežinoti.

Ar turiu galimybę nežinoti, kada kviečio grūdas paaukoja save,
kad taptų kasdiene duona.
Ar turiu galimybę nežinoti, kur dingsta realybė, virtusi sapnu.
Ar turiu galimybę nežinoti, kur ir kada baigiasi naktis ir prasideda rytas.
Ar turiu galimybę nežinoti, kuo prasideda tavo aušros stebuklas.
***
Vis arčiau...
Vis lengvesniu žingsniu senomis miesto gatvėmis.
Vis gaivesniu vėjo bučiniu ir saulės prisilietimu.
Vis platesne šypsena.
Vis laisvesniais plaukais.
Vis tolimesnių kelionių muzikiniais takais,
Skambančiais ausinėse,
Einant ar prieš užmiegant.
Vis stipresniais prisiminimais.
...
Vis kažko...
Vis arčiau, bet ir aukščiau atviro dangaus.
***
išmokei klysti
taip, kaip ir skristi
nors ir sakei, kad niekad
bet tai įvyko
tūkstančius kartų
šimtus saulėlydžių
melavo tavo lūpos
bet ne tavo jausmas
juolab ne tu
nes tai nesvarbu
niekur kitur
tik tavyje
rasti tai
kas yra skrydis
ir klaida
***
kasmet
tuo pačiu laiku
grįžti ten

tavęs taip laukia
esi toli nuo visko
nieko nepažįsti
niekas nepažįsta tavęs
būti pas mylimą žmogų

atstumas išnyksta
lieka širdis
kurioje vasarinis vėjas
veliantis plaukus
***
mano klaidos
tavosios

sudėkim viską
kartu

pažiūrėkim
kieno daugiau

aš galvosiu
kad mano mažiau

tavo mintys
bus apie tave

Aironas Pateckas (6 kl.)

„Mitinis sakmių pasaulis Aironą Patecką įkvėpė kritiškai pažvelgti į aplinką ir įvertinti bendraamžių poelgius“,  pastebi mokytoja Liudmila Putauskienė.

Aironą Patecką pastebėjo „Žemynos“ progimnazijos mokytoja-ambasadorė Liudmila Putauskienė.

Blogų darbų sąrašas

Kartą gyveno berniukas, vardu Tomas. Jam buvo 10 metų. Jis buvo blogas ir nedraugiškas, kiti vaikai mokykloje jo bijojo. Kartą Tomas priėjo prie klasės naujoko, kuris buvo tylus ir mažai bendravo :
– Sakyk savo vardą netylėjęs...
Naujokas neatsakė, tik žiūrėjo nuleidęs akis į knygą.
– Pasakyk savo vardą arba griebsiu tą tavo knygą ir išmesiu į šiukšliadėžę!
Bet berniukas neištarė nei žodžio. Tada Tomas čiupo knygą ir išmetė į šiukšliadėžę. Naujokas pakėlė akis į Tomą ir tarė:
– Už šį poelgį ir už visus blogus savo darbus keliausi į pragarą.
Tomas ėmė garsiai juoktis ir nuėjo savais keliais.
Kitą rytą skubėdamas į mokyklą, Tomas pastebėjo, kad gatvės  tuščios ir keistai raudonos spalvos. Nei mašinų, nei žmonių, bet jis pagalvojo, kad dar labai anksti. Įėjęs į mokyklą, apsidairė ir pamatė, kad ir klasė visa raudona. Nėra nei vieno vaiko, tik kažkas sėdi mokytojo kėdėje. Tomas atsargiai priėjo ir pasuko kėdę į save. Jis pamatė, kad toje kėdėje sėdi velnias – visas raudonas ir plaukuotas, dideliais ragais, su labai smailiais nagais. Nelabasis laikė lapą – tai buvo Tomo blogų darbų sąrašas. Velnias pažiūrėjo į Tomą raudonomis akimis ir tarė:
– Blogi vaikai mokosi pas mane. Dabar žinosi, kaip skriausti nekaltuosius.
Velnias Tomą pasodino į suolą. Staiga suolą apsupo grotos, ir Tomas pamatė, kad jis atsirado narve. Ant stalo priešais jį buvo tik sąsiuvinis ir rašiklis. Velnias liepė jam rašyti „Būsiu geras ir neskriausiu vaikų“ tol, kol pasibaigs sąsiuvinis. Tačiau kiek Tomas rašė, kiek vertė lapus, sąsiuvinis nesibaigė, nes tai buvo nesibaigiančių lapų sąsiuvinis.
Nuo tada mokykloje tapo ramu, blogojo berniuko niekas nepasigedo ir neieškojo, o Tomas ir toliau tik rašė ir rašė, rašė ir rašė, o lapai nesibaigė...

Saulė Kurnickaitė (6 kl.)

„Tai mano pirmasis viešasis bandymas. Kūrinių turiu, bet kol kas ši novelė mieliausia. O kurti įkvėpė  Astridos Lindgren kūriniai. Kiekvieną dieną man į galvą ateina įdomių ir keistų minčių, iš jų sudedu istoriją. Rašau, nes man patinka kurti, o po to žiūrėti į baigtą darbą ir sakyti: „Oho, aš tai parašiau!”

Saulę Kurnickaitę pastebėjo Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja-ambasadorė Audronė Tichanavičienė.

Novelė „Iš vandens“

Šiltas liepos vakaras, džiugino ryškus oranžinis saulėlydis. Sėdime visa šeima, kalbamės ir spoksome į aitrų, mirštantį  laužą. Laukiame, kol tėtis atneš bulvių, įvyniotų į foliją. Kepsime.

Procesas įvyko. Paskrudusios, dar šiek tiek pusžalės bulvės degino gomurį. Bet nieko, svarbu, kad skanu ir visi drauge. Laikas vidun – manęs laukia knyga.

Po pusvalandžio įėjo tėtis su pasiūlymu paplaukioti sraunioje upėje. Labai jį myliu ir šis pasiūlymas man labai patiko. Tinkamai apsirengiau ir išbėgau pas jį. Abu lėtai ėjome samanotu keliu ir kalbėjome apie gandus, kurie vyko šiame kaimelyje.

Samanotas kelias baigėsi šaltu smėliu. Ant suolelio prie upės pasidėjau rankšluostį ir, tik pasukusi galvą, pamačiau tėtį bešokantį į upę. Staiga išsitaškė vanduo ir iš jo išniro besijuokdamas tėtis, jis juokėsi,  taip pat ir aš pradėjau krizenti. Jis pakvietė mane prisijungti. Tokia drąsi nesu, kad kaip tėtis ir drąsiai nešokčiau į vandenį. Pratinausi pamažu ir įlindau į upę. Abu žiūrėjome į paslaptingą mėnesieną, tai buvo paskutinė rami akimirka su tėčiu.

Pakilo vėjas ir įsisiūbavo medžiai, upė tapo labai srauni, tėtis suklyko ir pastūmė plaukti kranto link, o išlipus liepė bėgti namo. Klausiau jo, žinojau, kad jis stiprus, bet vis tiek nenorėjau  palikti. Prasidėjo labai stipri audra. Tėtis mėgino iš visų jėgų kabintis į medžio šaką, tačiau ši lūžo ir srovė nusinešė tai, kas man brangiausia gyvenime.

Tai ką vyko prieš dvejus metus. Nuo tada negaliu šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Bet ką padaryčiau, kad ir vėl būčiau kartu su juo. Sekmadieniais po mišių, pasirenku ilgesni kelią, kad aplankyčiau upę, kurioje paskutinį kartą buvau su tėčiu. Prisėdu ant rąsto, kurio medis nulūžo tos dienos vėlų vakarą ir tyliai, ramiai sėdžiu kol pradeda tirpti kojos.

Dažnai sapnuoju tėtį. O vienas sapnas buvo ypatingas. Prieš akis išnyra tėčio paveikslas. jučiu jį šalia, čia ir dabar:
– Ateik, nenorėjau tavęs palikti, bet ką padaryčiau, kad ir vėl būtume kartu.

Sapnas mane išgąsdino.  Kelias dienas negalėjau jo užmiršti ir nemanau, kad kada nors užmiršiu. Karštą liepos rytą eidama iš mišių pro ilgąjį kelią, man kažkas į ausį sušnibždėjo:
– Būk drąsi, ateik.

Supratau, kad čia tėtis. Šiurpuliukai perėjo per visą kūną ir pradėjau bėgti namo, galvodama,  kad viskas baigėsi, deja, ne. Į kambarį įėjo mama ir pasakė, kad reikia iš malkinės atnešti ilgai degančių ąžuolo malkų, nes šiandien ta Liepos diena, kai tėtis mus paliko. Niūrioje malkinėje ir vėl išgirdau:
– Jeigu myli mane, ateik, prašau.

Vyzdžiai išsiplėtė ir mečiau visas malkas ant žemės. Pradėjau bėgti mišku prie upės. Sustojau atsipūsti ir man prie ausies vėl ,,kažkas‘‘ sušnibždėjo:
– Nagi, tau mažai trūksta.

Nepajutau, kaip kojos mane nešė upės link.  Jau ir upė su ryškiai oranžiniu saulėlydžiu, tokios pat oranžinės spalvos kaip ir laužas tą dieną. Pamačiau pėdsakus, vedančius į upę. Jais ir įsibėgėjau, šokau į šaltą vandenį, gavau šoką, bet... išvydau saulę ir tėtį, ant suolelio laukiantį manęs.

Rokas Mankauskas (12 kl.)

„Kūryba ir rašymas man lyg du geriausi draugai. Kai pasijaučiu vienišas, greitai čiumpu rašiklį ir bandau savo jausmus išlieti ant popieriaus lapo. Stebiu, kaip keičiasi pasaulis, o kartais galiu sustoti ir mąstyti apie kokį vieną dalyką.  Kūryba visada man liks tarsi besikūrenanti ugnis ir jos niekas niekada negalėtų užgesinti“.

Roką Mankauską pastebėjo „Minties“ gimnazijos mokytoja-ambasadorė Danguolė Smalinskienė.

Kitoks žmogus

Aš kaip medis.
Mano šaknys kažkur giliai toli.
Mano mintys kažkur aukštai.
Man reikia žmogaus –  kaip medžiui paukščio,
Man reikia meilės – kaip medžiui saulės,
Man reikia tavęs – kaip vandens.
Bet aš ne medis –
Aš nelauksiu,
Aš eisiu tavęs pasitikti.
Patylėkim abu

Ar mokam patylėt kartu,
Ar pajust tylos kvapą?
Juk ten ramybė, ir mes abu tik ten...
Tyloj nebūna jokio melo.
Abu klausykim, kaip mes tylim,
Koks džiaugsmas ir paguoda.
Jauti? Abu iš naujo įsimylim,
Nors už lango šviesa ir gruodis.
Mergaitei

Mačiau tave – ėjai per pievas...
Žinau tave – bėgai nuo manęs...
Sakei tėvams, sakei draugams ,,Myliu“!
Einu ieškot, einu atrasti.
Bet kur tu esi, drovi mergaite?
Kokion šalin pabėgai?
Ar gera bus tau be manęs?
Atsakyk prašau, nes nerimstu ir vėl.
Takai jau kiti ir štai pamatau tave.
Akyse įsižiebia kibirkštis,
Plaukų sruogelė krenta net greičiau,
Pažvelgsiu tiktai paslapčiom
Ir ištarsiu tau: „Myliu širdy giliai“.

Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ – bene vienintelis toks projektas Panevėžio regione. Jis sutelkia regiono moksleivius į bendruomenę, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas rašytiniam žodžiui ir meniniam vaizdui. Per metus atsiųsta jaunimo kūryba publikuojama almanache, o iškilmingos ceremonijos metu skulptūrėlėmis ir diplomais apdovanojami metų geriausi kūrėjai.