„Visi gimsta kūrėjai, tik ne visi savo kūrybingumą atskleidžia,“ – tiki projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ iniciatoriai. Jau dešimtą sezoną pradedantis projektas siekia atrasti ir padrąsinti jaunuosius talentus – literatus ir iliustratorius, kad šie patikėtų savimi ir išsiskleistų. Kas mėnesį dalinsimės jubiliejinio sezono kūrybos pliūpsniu. Pasinerk ir mėgaukis! O jeigu besimėgaujant kitų kūryba, pagaus įkvėpimas kurti – nelaikyk savo šedevrų kišenėje ir siųsk el. paštu arnoldas.simenas@pavb.lt.
Erika Kairytė (12 kl.)
„Esu ramaus būdo, drovi, bet šiek tiek perfekcionistė. Vienas svarbiausių dalykų, ką mėgstu, – tai paukščiai. Jais domiuosi jau dveji metai, ateityje tikiuosi auginti ir savo paukščių. O rašyti pradėjau neseniai. Rašydama atsiskleidžiu, išlieju savo emocijas, aprašau išgyvenimus. Įkvėpimo semiuosi iš draugų ir artimo žmogaus“.
Eriką Kairytę pastebėjo ir globoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja-ambasadorė Regina Grubinskienė.
* Tą vieną naktį, Sėdėdami Nežinomybėje, Stebėjom mes Žvaigždes. Jų tiek daug! Ir jos visos Buvo mūsų.
* Eina laikas, Jau vėlu. Bet juk čia Aš ir tu! Tokie nepaprastai Žavingi siluetai, Šokantys Po žvaigždėtu dangum.
* Tebūnie – Paleidžiu Paryžių, Mūsų svajones, tave. Tu nusipelnei to, ko nori Ir ko negaliu suteikti aš. Gal kažkada dar susitiksim Ir širdy suspurdės Užrakintas Paryžius Ir norai jame.
* Pykčiui nuslūgus Žvelgiu į tave. Matau tavyje Namus, Į kuriuos Dažniau vis grįžtu. Tavo akyse Matau ramybę, Kurią žvilgsniu Man perduodi.
* Pasijaučiu kaip dėlionė, Kurią surinkt galiu tik aš pati. Mano detalės išsibarstė – Mąstau, ar dar surinksiu save. O kas nutiks, jeigu nesugebėsiu? Jeigu neberasiu paskutinės dalelytės? Kaip viskas pasibaigs? Ar niekas ir nebuvo prasidėję?
Klaudija Audickaitė (11 kl.)
„Klaudija yra Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos laikraščio redaktorė. Gyvena Raubonių kaime, tad gamtos pasaulis jai artimas, ir tas ryšys su gamta – įsižiūrėjimas, įsiklausymas, įsijautimas – tampa jos kūrybos ašimi,“ – apie jaunąją kūrėją rašo mokytoja Regina Grubinskienė.
Klaudiją Audickaitę pastebėjo ir globoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja-ambasadorė Regina Grubinskienė.
Išgirsti Pusė trijų nakties... Aš gulėjau tyloje ir mąsčiau apie tai, kas vyksta naktį. Tyliai pravėriau savo kambario langą ir šiek tiek iškišau galvą. Mačiau tik tamsą ir prie kelio šviečiantį žibintą. Nieko daugiau. Na, ir manęs tikriausiai niekas nepastebėjo... Juk vėlyva naktis, ir visi miega. Mano plaukus sklaidė silpnas nakties vėjas, o medžių muzika blaškė mintis. Širdyje pajutau keistą jausmą... Jis persmeigė mano krūtinę... Ne, tai ne rudens šaltis – tai vėjas. Naktį jo balsą girdime geriau. Tik nieko nematome. Gal todėl ir girdime geriau? O ką nori pasakyti vėjas? Bėgioja, lyg tamsoje pametęs kažką. Ieško. Gal bando pajudinti gležną augalą, kuris jaučiasi prarandantis gyvybę. Arba lapą, kuris vos laikosi ant medžio. Nori juos nunešti kažkur ten... Ten, toli... Naktį galbūt ir nematome to, kas vyksta, tačiau galime viską išgirsti. Jeigu tik atidžiai klausomės...
Pavirtę į dulkes Vakaras. Pasibaigė diena, ir jau tamsu – nebėra saulės. Ji dingo. Einu per balas, šlapiu taku ir grožiuosi rudens vaizdu – medžiais, kuriuos apšviečia gatvės žibintai. Tyloje nieko negirdžiu, tik vėją ir lapų juoką. Vakaras, vėlyvas vakaras... Pasivaikščiojimas tokiu laiku yra lyg atokvėpis mano širdžiai ir mintims. Mėgstu svajoti gamtoje apie artėjančius įvykius. Niekada negaliu žinoti, kas iš tikrųjų bus. Tačiau galiu mąstyti apie tai, kaip norėčiau, kad viskas nutiktų. Kartais užplūsta tamsios mintys. Kai pamatau nuo medžių krentančius lapus... Arba tuos, kurie jau sudžiūvę guli ant kelio... Jeigu tik priliesi – pavirs į dulkes, ir jas išsklaidys vėjas. Ir kas ten žino... O gal ir manęs rytoj jau nebebus? Gal tapsiu vienu iš tų rudens lapų... Sutryptų... Niekam nebereikalingų... Tik įdomu, kur mane nuneštų jis – paslaptingas vakaro vėjas...
Ištvermė Žmonės sako, kad lapai miršta, vos tik pasibeldus rudeniui. Miršta? Jie šoka pagal vėjo dainų melodijas ir būna laimingi... Jie mus džiugina ne tik vasarą žaliuodami... Net ir nukritę nuo medžio jie nepasiduoda. Džiaugiasi savo gyvenimu. Reikėtų ir mums mokytis iš jų.
Rugilė Paliukėnaitė (10 kl.)
Rugilę Paliukėnaitę pastebėjo ir globoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja-ambasadorė Regina Grubinskienė.
Haiku ciklas „Metų laikai“
Apie rudenį
* Sunkus liūdesys Skęsta lėtai balose. Apsemia mane.
*
Skėčiais keliauja
Ašaros ryto dangaus.
Tyro ir vangaus.
*
Kodėl lapai vėl
Neapsisprendžia? Tikra
Anomalija.
Apie žiemą
*
Viską paslepia
Po antklode paslapties.
Net ir šypsenas.
*
It slapti nuodai
Į odą sunkiai sminga
Varveklių šukės.
*
Tyliai ir lėtai
Tirpsta tamsoko dangaus
Papuošaliukai.
Apie pavasarį
*
Neregiu gamtos.
Vieversio giesmė piešia
Švelnų jos grožį.
*
Trokštu apkabint
Liaunus gluosnius, įkvėpti
Naujos gyvybės.
*
Lange narcizai.
Veržiasi šiltas vėjas
Pro senas duris.
Apie vasarą
*
Kuždasi tyliai
Ežiuolės ir levandos.
Kas per paslaptis?
*
Vėjo žaidimai.
Lengvai suvelia plaukus.
Jaučiuosi laisva.
* Glūdi siurprizas Plyšy pievos glūdumos. Ir vėl pražydo.
„Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ – bene vienintelis toks projektas Panevėžio regione. Jis sutelkia regiono moksleivius į bendruomenę, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas rašytiniam žodžiui ir meniniam vaizdui. Per metus atsiųsta jaunimo kūryba publikuojama almanache, o iškilmingos ceremonijos metu skulptūrėlėmis ir diplomais apdovanojami metų geriausi kūrėjai.
Toliau skaitykite:
