Bibliotekos I a. erdvėse eksponuojama dokumentų paroda, skirta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700-osioms metinėms paminėti bei bendrai lietuvių ir totorių kovai su Kryžiuočių ordinu įprasminti. Pateikiame išsamiai temą atskleidžiančias parodą parengusios bibliotekos darbuotojos Birutės Urbanavičienės įžvalgas.
„Kai visa Europa ginklavosi kalaviju prieš musulmonus, – tuomet išmintingi Lietuvos valdovai su meile ir svetingumu kvietėsi į savo valdas totorius“
Prof. Aleksandras Muchlinskis
2021-ieji LR Seimo nutarimu yra paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, įvertinant, kad totoriai paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Lietuva nuo seno buvo daugelio tautų, kalbų, kultūrų ir tikybų šalis. Tarp daugelio kitų tautinių-religinių mažumų atstovų ypatingą vietą užima totorių bendruomenė, kuri egzistuoja ir šiandien, puoselėja savo kultūrą ir tradicijas. Ši bendruomenė savo gyvenimą glaudžiai susiejo su Lietuva ir yra nedaloma mūsų valstybės istorijos dalis.
Pirmosios žinios apie totorius randamos senosiose kronikose, taip pat to meto kelionių aprašymuose, istorikų darbuose, išlikusiuose rankraštiniuose dokumentuose: privilegijose, teismų dokumentuose ir kt. Vienas pirmųjų totorius aprašė Žilberas de Lanua („Guillebert de Lannoy“, 1386–1462), flamandų keliautojas ir diplomatas, kuris 1413–1414 m. lankėsi LDK, o 1421 m. jį, kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį, priėmė Jogaila bei Vytautas.
Darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bene išsamiausiai totorius aprašė Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560), puikiai juos pažinojęs.
Atidžių studijų vertos Vladislovo Sirokomlės įžvalgos apie totorius 1860 m. išleistoje kraštotyros knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. V. Sirokomlė iš Nemėžio totoriaus Michalovskio gavo dokumentų, kuriais remdamasis papasakojo totorių istoriją Lietuvoje Vladislovo IV laikais, aprašė jų buitį, papročius, religiją.
Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje.
1319–1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartį su totoriais. Vis dėlto totorių migracijos į LDK pradžia siejama su Vytauto Didžiojo valdymu – 1397-ieji laikomi oficialia totorių atvykimo į Lietuvą data, Vytauto įsteigta pirmąja LDK totorių gyvenviete ties Vokės upe, kai Vytautas – Vatat Bijus (priešus triuškinantis karalius) po karų su Aukso orda atsivedė ir apgyvendino prie minėtos upės totorius su šeimomis, mainais už ištikimą karo tarnybą skirdamas jiems žemių. Jo pastangomis XIV – XV a. totoriai buvo apgyvendinti aplink svarbius LDK centrus – Gardiną, Lydą, Naugarduką, Krėvą, Kauną. Totoriai kūrėsi ir Nemėžyje, Vokėje, Kenoje, Merešlėnuose, Keturiasdešimt Totorių kaime, taip pat ir Pietryčių Lietuvoje – Raižiuose. Gyvenvietės buvo strategiškai suplanuotos ir turėjo ginti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Daugelyje šių gyvenviečių iškilo ir musulmonų mečetės.
Totoriai nuolatos minimi dokumentuose apie Žalgirio mūšį. Jie pristatomi kaip puikūs kariai ir ištikimi lietuvių pagalbininkai, dalyvavę visuose XVI– XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais. Totoriai aktyviai kovojo 1794 m. Tado Kosciuškosvadovaujame sukilime, neliko nuošalėje ir kituose sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje. Lengvoji kavalerija, pritapusi daugelio pasaulio šalių kariuomenėse – ulonai – gavo vardą nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano. Totorių, garbingų karių, visada ištikimų savo naujajai tėvynei, atmintis išliks lietuvių tautos sąmonėje.
Dar ir šiandien senieji musulmonų imamai savo maldose mini totorių globėją Vytautą Didįjį. Atminti šiai sąjungai 2010 metais Raižiuose buvo pastatytas granitinis 5,2 m aukščio paminklas su užrašu „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“ ir įspaustais Gediminaičių stulpais bei totorių simboliu Tarak Tamga.
LDK totoriai yra sukūrę unikalią raštiją, kurioje šalia arabiškų liturginių tekstų tais pačiais arabiškais rašmenimis surašyti religiniai kūriniai turkų, rusėnų ir lenkų kalbomis. Totorių raštija – chamailai, kitabai, pusiau kitabai – buvo reikalingi praktiškai atlikti religines apeigas.
Iki XIX a. Lietuvos totoriai gyveno gana uždarai, kompaktiškomis kaimo bendruomenėmis. Laikui bėgant, turtingesni totoriai vis dažniau pasirinkdavo civilinę tarnybą, užimdami pareigas teismuose, savivaldybėse.
XX amžiaus pradžioje tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui. Nors pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių Lietuvoje, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių bendruomenes.
Lietuvos klestėjimui daug nusipelnė garsūs tarpukario totorių bendruomenės veikėjai: Lietuvos karininkai broliai Juozas, Romualdasir Dovydas Kalinos, Bačkonių dvaro savininkas pulkininkas Juzefas Bazarevskis, dailininkas ir Valstybės teatro scenografas Ramazanas Krinickas, balerina Olga Malėjinaitė ir kt.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos totorių bendruomenė neteko savo inteligentijos, dalis jų žuvo, bet diduma emigravo, išsiblaškė po pasaulį.
Sovietiniais laikais totorių bendruomenei Lietuvoje grėsė išnykimas, totoriai ištirpo tarp miestų gyventojų, sunyko religijos reikšmė.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę totorių bendruomenė kovodama prieš asimiliaciją ir siekdama išsaugoti tapatybę atsigręžė į savo ištakas. 1988 m. buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, prasidėjo totorių bendruomenių visuomeninė veikla, atgijo dvasinis gyvenimas, stiprėjo religinis atgimimas: atsikūrė ir naujai susikūrė musulmonų bendruomenės, kurios nedelsdamos atkūrė nuosavybės teises į išlikusias mečetes.
1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Dabar Lietuvoje veikia keturios mečetės: Kauno, Keturiasdešimties Totorių kaimo, Nemėžio ir Raižių. Visos jos pripažintos kultūros paveldo vertybėmis ir įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.
Maža etninė grupė, šiuo metu sudaranti tik 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų, nors ir praradusi savo gimtąją kalbą dar XVI–XVII a., per 700 metų sugebėjo išsaugoti savo papročius, religiją, kultūrą ir mistinės dvasios, ir racionalaus grūdo pradus, nepamiršdami ir savo gimtinės, ir Lietuvos, ir Dievo (Alacho). Paskutiniais statistiniais duomenimis šiandien Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių.
Parodoje pristatomi dokumentai, atspindintys Lietuvos totorių istoriją nuo XIV a. antrosios pusės iki šių dienų bei liudijantys, kaip Lietuvos totoriai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros.
Supažindiname su keletu jų: vienas iškiliausių Lietuvos totorių tyrinėtojų Stanislovas Kričinskis (1993) monografijoje „Lietuvos totoriai“ analizuoja svarbiausius istorinius Lietuvos totorių gyvenimo įvykius, aprašo jų papročius, verslus, materialinę kultūrą, supažindina su islamo tikėjimu, raštija, kalba ir tautosaka.
Lietuvos totorių etninės grupės formavimosi istorinį kontekstą paaiškina knygos bendraautorių moksliniai straipsniai A. Jakubausko „Lietuvos totoriai vakar ir šiandien“. Knygoje surinkta apie šimtas žymių Lietuvos totorių, palikusių pėdsaką istorijoje ir kultūroje, biografijų.
Galinos Miškinienės (2009) parengtas leidinys „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“ gali būti vadinamas LDK musulmonų enciklopedija. Rankraščio tekstai atspindi, tai kuo vadovavosi Lietuvos totorių bendruomenė ne tik religiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tekstuose yra duomenų apie musulmonų apeigas ir tradicijas: aprašomi laidojimo papročiai.
Parodoje rasite Galinos Miškinienės, Tamaros Bairašauskaitės, Ado Jakubausko ir kitų totoristikos mokslininkų parengtų studijų, straipsnių rinkinių, solidžių monografijų.
Tikimės, kad eksponuojami leidiniai padės atidžiau pažvelgti į šią mažą, bet svarų indėlį įnešusią bendrapiliečių tautą, šimtmečiais kartu su mumis kūrusią savo antrosios tėvynės identitetą bei suteiks galimybę atrasti autentišką Lietuvos totorių pasaulį, pajausti daugiakultūrę šalies tapatybę.
Parengta pagal:
„Istorinės vietos, atmintys, tapatumai“ / sudarytojas Vytautas Berenis. (Vilnius, 2010).
„Lietuvos totoriai : istorinės ir etnografinės monografijos bandymas“. (Vilnius, 1992).
„Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai“. (Vilnius, 2008).
„Apie totorių bendruomenę“
Burba, Domininkas. „Lukiškių totorių praeitis“.
Lukauskaitė, Aušra. „Totoriai Lietuvoje: XXI a. musulmoniškos tapatybės iššūkiai“.[Magistro baigiamasis darbas].
„Mūsų protėviai – totoriai“. Pokalbis su Adu Jakubausku.
Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“.
„Tartaras, svogūnai ir Vytautas Didysis – minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus“.
„Totoriai Lietuvos istorijoje: nuo priešų iki piliečių“.
Vaitekūnas, Stasys. „Lietuvos tautinės mažumos: žydai, totoriai, karaimai, čigonai/romai“.
Parodą ir informaciją parengė Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Birutė Urbanavičienė
