Tarptautinę moters dieną pristatome virtualų pokalbį apie Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoją romantikę, pedagogę, krikščioniškos asmenybės ugdytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Tai jau antrasis virtualių literatūrinių pokalbių ciklo „Literatūrinis žadintuvas“ įrašas, kuriame bibliotekos darbuotojai Albina Saladūnaitė, Ona Peseckaitė, Žilvinas Kropas, Audronė Lapkutė skatina skaitytojus prisiminti ar iš naujo atrasti autorius, be kurių sunku įsivaizduoti lietuvių literatūros pasaulį.
Bitės bibliotekoje skaitytojas gali susipažinti su rašytojos M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūrybos lobiais. Pasak A. Saladūnaitės, rašytoja savo kūryboje paliko tokį didelį pasaulį, kad neįmanoma jo išmatuoti, apie šią asmenybę rasime daug komentarų, kalbėjimo, ji visada traukė savo paslaptingumu, dvasiniu ir fiziniu grožiu. Literatūrologės dr. Brigitos Speičytės teigimu, Marija –Šatrijos Ragana atsimenama ne tik kaip rašytoja, mokytoja, bet ir kaip šventoji, nes jos gyvenimas turi šventųjų gyvenimui būtiną elementą – akivaizdų neįmanomo įgyvendinimą.
Marija Pečkauskaitė gimė 1877 m. vasario 24 d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Jos prisiminimai apie tėvus ir vaikystę – šviesūs ir idiliški. Mokytis pradėjo namie, o nuo 1891 m. šeimai persikėlus į Užvenčio dvarą, mokėsi pas Povilą Višinskį. 1892 m. įstojo į Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijos trečią klasę, bet dėl silpnos sveikatos gimnazijos kursą pabaigė privačiai, Užventyje. 1895 m. baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Užventyje skatinama P. Višinskio įsijungė į patriotinį sąjūdį ir literatūrinį darbą. Ji rašė apsakymus ir spausdino juos įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.
1898m. mirus tėvui, šeima persikėlė į Šiaulius. M.Pečkauskaitė vertėsi pamokomis bajorų šeimose. 1905 m. ji išvyko į Šveicariją studijuoti pedagogikos. 1905–1907m. mokėsi Ciūricho ir Friburgo universitetuose. Didelę įtaką jai padarė žymus pedagogas Fr.W. Foersteris. 1909 m. M.Pečkauskaitė pradėjo dirbti Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje.
Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915m. Šatrijos Ragana atvyko į Židikus (Mažeikių apskrityje). Čia tęsė savo literatūrinę ir pedagoginę veiklą, rašydama, dalyvaudama įvairių draugijų ir organizacijų veikloje. Šatrijos Ragana Židikuose aktyviai veikė, kad aplink save sukurtų šviesesnį, kultūringesnį, oresnį žmonių gyvenimą. Klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams, subūrė bažnytinį chorą. Nepriklausomybės metais įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio labdarybės draugijos veiklą, pasirūpino, kad Židikuose būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo nemokamai priimami neturtingi ligoniai.
„Marija šiuo požiūriu yra tikroji Labdarė. Ji ėjo pati sunkiai išbrendamais Žemaitijos purvynais ir pusnynais, aukšta, tiesi, su ilgu tamsiu paltu ar kailiniais, su auliniais batais, kartais paskolintais iš kunigo Kazimiero. Su vaistais, šiltu maistu, tvarsčiais, su paguodos žodžiu“
– rašė prof. Viktorija Daujotytė
1922 m. Šatrijos Ragana parašė savo geriausią kūrinį – apysaką „Sename dvare“. 1928 m. už nuopelnus Lietuvos pedagogikai Lietuvos universitete M. Pečkauskaitei buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis.
