Prieš keletą metų biblioteka sulaukė ypatingos dovanos – XVII a. leistos knygos. Knygą „Tractatus varii“ 1699 m. Lijone išleido portugalų kilmės kanonų žinovas, Ugento (Pietų Italija, Apulija) vyskupas Augustinas Barbosa (Aghostinho Barbosa, 1589–1649 m.)
Augustino Barbosos išspausdinti veikalai saugomi įvairių šalių bibliotekose. Vieną šio autoriaus knygų iš Italijos parsivežė Berčiūnų (Panevėžio raj.) parapijos klebonas Algirdas Dauknys. 2018 m. dvasininkas knygą padovanojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.
Dovanota knyga, nors ir be galo vertinga, buvo labai blogos būklės: suplyšusi, nešvari, pažeista pelėsių. Knygai trūko didelių viršelio odos fragmentų, nebuvo išlikusi ir odinė nugarėlė. Leidinio puslapiai vargiai įskaitomi – supeliję, apgraužti graužikų. Norint prikelti šį retą ir brangų leidinį gyvenimui, biblioteka nusprendė knygą restauruoti. Ypatingo kruopštumo ir meistriškumo reikalaujantys restauravimo darbai buvo patikėti bibliotekos darbuotojai, pirmosios kvalifikacinės kategorijos dokumentų restauratorei Jurgitai Stankaitytei.
Ilgas ir nuoseklus procesas
Prieš sudarant restauravimo darbų programą, knyga buvo išsamiai ištirta ir įvertinta. Kad būtų galima palyginti knygos būklę prieš ir po restauracijos, bibliotekos darbuotojai dokumentą dezinfekavo ir įamžino fotografijose. Atlikus cheminius tyrimus paaiškėjo, kad knygos viršelis pagamintas iš jaučio odos. Pavyko atskleisti ir odos rauginimo būdą. Ruošiantis darbams taip pat buvo atlikti leidinio klijų ir siūlų morfologiniai tyrimai, išmatuotas popieriaus rūgštingumas.
Įvertinus knygos būklę buvo nutarta pilnai išardyti autentišką įrišimą. Restauruotoja atskyrė knygos dalis viena nuo kitos, perkirpo bloko susiuvimo siūlus, išardė lankus ir kt. Tam, kad būtų galima knygą atkurti kiek įmanoma autentiškiau, buvo detaliai aprašyta jos struktūra, ryšių išdėstymo, siūlų judėjimo schema ir kitos svarbios įrišimo savybės.
Laiko ir netinkamų laikymo sąlygų pažeistą leidinį reikėjo kruopščiai išvalyti. Pirmiausia vyko sausasis lapų valymas – nuo kiekvieno lapo švelniu teptuku nubrauktos dulkės ir apnašos. Sukietėję nešvarumai, rūdžių grūdeliai buvo pašalinti skalpeliu. Purvinos popieriaus sritys valytos įvairaus minkštumo trintukais. Odos paviršiuje esančias dėmes restauratorė naikino vatos gniužulėliais, suvilgytais vandeniu skiestu etanoliu.
Kitas svarbus žingsnis restauravimo darbuose buvo plovimas ir šarminimas. Pačius nešvariausius lapus teko merkti į šilto vandens voneles. Suplyšusiems lapams, kurių popierius labai plonas ir purus, specialistė taikė švelnesnę plovimo procedūrą. Jie buvo padėti tarp pagalbinių vandeniui pralaidžių lakštų ant organinio stiklo ir nuolat apipilant silpna srovele plauti kreidos vandeniu. Plauti teko tol, kol iš popieriaus nustojo sunktis spalvoti junginiai. Po šių procedūrų lapai buvo palikti džiūti lentynose ant polipropileno lakštų.
Išvalius lapus vyko jų trūkstamų fragmentų atkūrimas – įplyšimų suklijavimas, lapų klijinimas, reikalingas, kad suteiktų labai plonam popieriui tvirtumo. Labiausiai pažeistų, didelio formato lapų fragmentai buvo atkuriami popieriaus liejimo mašinoje. Lapų atkūrimo procese specialistė naudojo panašios į originalą spalvos linų ir medvilnės celiuliozės plaušus, kurie „suauga“ su lapu, taip sudarydami naują lakštą. Šis naujai sukurtas lakštas perkeliamas ant traukos stalo ir įklijinamas specialiais klijais. Galiausiai lapai buvo džiovinami, juos presuojant tarp polipropileno ir gelumbės lakštų mechaniniame prese. Gelumbė, pasak specialistės, sugeria drėgmę iš popieriaus lakšto, o presavimas yra tarsi lapų „lyginimas“.
Mažiau pažeistus lapus nuspręsta restauruoti rankiniu būdu ant restauracinio stalo. Tai ilgas ir ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas. Tokiu būdu pavyksta restauruoti vieną ar du lapus per dieną.Visi restauruoti lapai buvo vienodai apkarpyti ir surinkti į lankus. Pastaruosius pavyko prisiūti prie autentiškų ryšių, kurie išliko geros būklės.
Po visų šių darbų liko atkurti odinį, aklaisiais įspaudais dekoruotą knygos viršelį. Trūkstamų dalių atkūrimui buvo išpjautas gabalas iš naujos, augalinio rauginimo jaučio odos. Odą specialistė suplonino iki reikiamo storio ir nudažė specialiais dažais. Abi viršelio dalys buvo prijungtos prie bloko, išlaikant autentišką jungimo būdą.
Šis intensyvus, net metus trukęs darbas tarsi laiko mašina prikėlė ne vieną šimtmetį atlaikiusį leidinį naujam gyvenimui ir praturtino bibliotekos aruodus itin vertingu, istoriją liudijančiu objektu.
