Slapukų sutikimo forma

Partizanų duktė Marina Abramovič augo Tito laikų Jugoslavijoje, auklėjama nenuilstamo darbo dvasia. Net prasidėjus tarptautinei menininkės karjerai jos gyvenimą vis dar kontroliavo motina – kasdien dukra namo privalėjo grįžti iki dešimtos vakaro. Tačiau M. Abramovič smalsumas, bendravimo troškulys ir balkaniškas humoro jausmas buvo nenumaldomi – jie įsikūnijo menininkės kūryboje ir gyvenime.

Svarbi pasakojimo linija – M. Abramovič ir Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą. Meilė baigėsi dramatišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone…

M. Abramovič istorija – analogų neturinti menininkės karjera. Tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška. Šią knygą galima laikyti dar vienu gyvu ir stipriu performansu, atliktu su niekuo nepalyginamo veikėjo – ypatingo M. Abramovič gyvenimo.

Remdamiesi patirtimi, sukaupta per keturis darbo dešimtmečius, psichologai nagrinėja, kaip kultūra, brukdama sustabarėjusius, kartais net karikatūriškus, vyriškumo idealus, skurdina berniukų jausmų pasaulį ir pataria, ko reikia, kad šie užaugtų emociškai stabiliais, empatiškais, gebančiais mylėti, rūpintis ir bendrauti vyrais.

„Didžiausias mūsų troškimas – praverti kiautą, kuriame taip rūpestingai užsidaro berniukai, ir leisti pažvelgti į tai, kas vyksta jų širdyse ir galvose. Jei mums pavyks, tikimės, kad geriau suvoksite, kaip mūsų kultūrinė aplinka stengiasi apriboti ir sugniuždyti jų emocinį gyvenimą. Savo profesinėje praktikoje mums buvo gera dirbti su pačiais įvairiausiais berniukais. Kartais būdavome priblokšti jų energijos, stebėdavomės jų nemokėjimu reikšti minčių, gailėdavomės matydami juos tokius sutrikusius, o kartais tiesiog negalėdavome atsipeikėti, pamatę, kaip puikiai jie sugeba laužyti visus įsigalėjusius lyčių stereotipus ir papasakoti, ką reiškia būti žmogumi… ir berniuku.“

2018-ųjų balandį naujienų portalo 15min tyrimų skyriaus žurnalistai gauna intriguojančią žinutę iš slapto šaltinio, praminto Raktininku. Jis rašo apie įtartiną premjero Sauliaus Skvernelio komandos susitarimą su privačia energetikos įmone. Žurnalistai ima aiškintis, kas vyksta. Taip prasideda ilgiau nei metus trukęs žurnalistinis tyrimas, kurio centre – premjeras, jo aplinka, įtartini ryšiai ir milijoniniai sandoriai, sudaryti valstybės vardu. Per šį tyrimą 15min redakcija atsiduria premjero ir jo komandos taikiklyje, žurnalistai patiria spaudimą, šantažą ir išdavystę.

Šiuo metu, kai demokratija ir žodžio laisvė susiduria su rimtais iššūkiais, kai tiesą keičia melagingos naujienos, o politikai vis rečiau prisiima atsakomybę už savo žodžius, kokybiška tiriamoji žurnalistika tampa itin svarbi.

Tiriantieji žurnalistai kasdien gina viešąjį interesą, žodžio laisvę ir visuomenės teisę žinoti.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ši knyga – tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Rašytojas Anthony Doerris (Antonis Doeris) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – mūsų šalyje išleistas  prestižine Pulitzerio premija apdovanotas jo romanas „Neregimoji šviesa“ ir apsakymų rinkinys „Kriauklių rinkėjas“.  Rašytojas vertinamas už gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir sukurti ypatingą užburiančią atmosferą, taip pat už poetišką detalumą ir ypatingą kalbos grožį.

Hidrologas Deividas Vinkleris gyvena Aliaskoje. Nuo mažumės pakerėtas sniego, kartais jis sapnuoja pranašiškus sapnus. Sykį susapnavęs, jog per potvynį neįstengia išgelbėti dukrytės Greisės, apimtas panikos pabėga kuo toliau, kad tik pakeistų ateitį ir perrašytų lemtį. Kamuojamas kaltės ir nežinios, vienoje Karibų jūros saloje praleidžia dvidešimt penkerius metus. Bet kadaise Deividą išgelbėjusi šeima įtikina, kad jis turi grįžti į tėvynę ieškoti savųjų. 

A. Doerrio knyga „Malonės sniegas“ – vienas ryškiausių pirmojo dešimtmečio romano debiutų. Ji sklidina ilgesio ir liūdesio, bet sykiu – gailestingumo šviesos ir atjautos žmogaus netobulumui. Ji kalba apie meilę, atleidimą ir gerumą, apie mažyčius kasdienius stebuklus, keičiančius mūsų gyvenimą, taip pat apie kuklią žmogaus, kaip biologinės rūšies, vietą didingame ir stulbinančiame gamtos pasaulyje.

„Drugelių kambarys“ – tai įkvepiantis romanas apie šeimą, kurios praeityje glūdi grėsminga paslaptis.

Pouzei jau greit sukaks septyniasdešimt. Ji vis dar tebegyvena didžiuliame savo vaikystės name Safolke, kur praėjo jos vaikystė ir kur ji pati užaugino du savo sūnus. Čia visi jos prisiminimai, anksti žuvusio tėvo drugelių kolekcijos, nuostabus sodas, puoselėtas visą gyvenimą, tačiau namas didelis ir senas, o ji – viena. Netikėtai į Pouzės gyvenimą įsiveržia Fredis, jos jaunystės meilė, kuris paliko ją prieš 50 metų nieko nepaaiškinęs – ir gyvenimas pradeda kunkuliuoti… Bet labiau už viską jai norisi išsiaiškinti, kur ir kodėl kadaise dingo Fredis. Pasirodo, jos buvęs mylimasis ir jos vaikystės namas saugo didžiulę paslaptį…

Lucinda Riley gimė Airijoje. Pirmą savo knygą ji parašė būdama dvidešimt ketverių metų, baigusi ankstyvą karjerą kine, teatre ir televizijoje. Jos knygos išverstos į 37 kalbas, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių, jos nuolat yra Sunday Times ir New York Times bestselerių sąrašuose.

Trylikametis niujorkietis Teo Dekeris stebuklingai išgyvena katastrofą, kuri pasiglemžė jo mamą. Tėvo paliktą paauglį į savo namus priima turtinga jo draugo šeima. Nesavas naujuosiuose namuose, trikdomas bendramokslių, nežinančių, kaip su juo bendrauti, o užvis labiausiai kamuojamas begalinio mamos ilgesio, Teo ištikimai saugo vienintelį ją primenantį daiktą – nediduką paslaptingą paveikslą, kuris galiausiai įtraukia jaunuolį į turtingą ir uždarą meno mylėtojų bendruomenę. 

Įspūdingo pasisekimo sulaukusios knygos „Slapta istorija“ autorė Donna Tartt (Dona Tart) naują šedevrą brandino daugiau nei dešimtmetį. 2013 m. dienos šviesą išvydęs „Dagilis“ iš karto sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. Amazon šį romaną pripažino absoliučiai geriausia metų knyga, o 2014 m. autorė buvo apdovanota prestižine Pulitzerio premija.

Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.

Knyga yra paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija.

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia, kad koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti. 

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų. Negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

Knyga yra paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija.

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti Tätowierer, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui, žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui, – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą. 

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas – Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

Žymaus Lietuvos prozininko, dramaturgo, publicisto Juozo Baltušio kūryba turėjo ir turi neginčijamą vertę, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai sumenksta aptariant rašytojo politinę laikyseną Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik iki pat mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Plačiausia prasme šie dienoraščiai – ir įvairialypis visos sovietinės epochos veidrodis.

Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės.