Mūsų pasaulis sunkiai išsiverstų be gyvūnų – nuo seno jie žmones ne tik maitino, rengė, lengvino įvairiausius darbus, bet padėjo kariaujant, kovojant, medžiojant. Glostydami katę, nurimstame patys, vedžiodami šuniuką – pasivaikštome, stebėdami triušiukus, žiurkėnus – gauname labai daug teigiamų emocijų. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje, į kurią sugūžėjo 8 klasės mokiniai, vyko Auksės Kryžiokienės, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Utenos departamento Zarasų skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytojos – inspektorės paskaita „Gyvūnų gerovė“.
Kadangi ji buvo informatyvi, mokiniams nuobodžiauti neteko. Tuo labiau, kai viešėjo nedažnas svečias bibliotekoje – mokyta Kaniterapijos, šešiametė kalytė PERLA, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielė, turinti teisę dalyvauti įvairiuose renginiuose. Vyriausioji veterinarijos gydytoja inspektorė Auksė Kryžiokienė pabrėžė, jog viena didžiausių žmogaus dorybių – pagarba gyvybei ir gamtai. Kalbėdama apie mūsų įvairius augintinius, apibūdino jų svarbiausias savybes, supažindino su kilme. Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai auginamos katės, šunys ir jūrų kiaulytės (Tiesa, šios tikrai nei su jūra, nei su kiaulėmis nieko bendra neturi. Jos gyvena 4-8 metus. Jų yra įvairių veislių. Karštuoju metų laiku jas patartina prausti). Katės prijaukintos apie 3500 m. pr. Kr., ir kilusios iš Senovės Egipto, kur buvo laikomos šventomis. Ilgą laiką jos laikytos pelių ir graužikų naikinimui, tačiau dabar katės auginamos kaip naminiai gyvūnai. Katės didelės miegalės – trečdalį savo gyvenimo, (per parą 12-16 val.) jos pramiega.
Šunys, kurių dabar jau skaičiuojama apie 500 veislių, prijaukinti prieš 14-16 tūkst. metų ir iki šiol yra nepakeičiami žmogaus palydovai. Jų uoslė 10000-100000 geresnė nei mūsų, tačiau skonio jutimas – 6 kartus silpnesnis. Prakaituoja tik per letenėles, o šilumą išskiria per liežuvį. Nors šunys „gali suprasti“ iki 200 žodžių, tačiau regi tik dvi spalvas: geltoną ir mėlyną. Jie lengvai dresuojami, todėl „tarnauja žmogui“ įvairiose veiklose: sporte, kaniterapijoje, pasienyje, policijoje… Bet svarbiausia, kad mes, augintiniais besidžiaugdami, nepamirštume Pagrindinių gyvūnų teisių (LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, kuris numato asmenų ir institucijų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje): jie privalo turėti savo Namus, nesikankinti dėl netinkamos temperatūros, ar kitokio fizinio nepatogumo, nekentėti skausmo dėl ligų ir žaizdų, o turėti galimybę natūraliai vystytis ir elgtis pagal prigimtį, nebadauti, o gauti geros kokybės maisto ir vandens, gyventi be baimės, o baigti gyvenimą be kančių.
Moksleiviai taip pat buvo supažindinti su Veterinarijos gydytojo specialybe, kurią galima įsigyti Vilniaus kolegijoje ir LSMU Veterinarijos akademijoje, suteikiančia galimybę dirbti ne tik klinikose, ūkiuose, bitynuose, bet ir pašarų tvarkymo įmonėse, zooparduotuvėse… Nepamirškime A. de Sent-Egziuperi žodžių: „Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome…“, todėl turime pasirūpinti ir jų gerove.
Parengė Giedrė Mičiūnienė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija
