Vasario 28 d. Viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) pristatyta monografija „Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“.

Renginyje, skirtame Lietuvių kalbos dienoms, dalyvavo Lietuvių kalbos instituto darbuotoja, viena leidinio autorių, panevėžiškė dr. Violeta Meiliūnaitė ir jos vyras uteniškis bardas Ričardas Mikalajūnas.

Į monografijos pristatymą susirinko būrys žmonių: bibliotekos skaitytojai, moksleiviai iš K. Paltaroko ir „Minties“ gimnazijų, Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos alumnai (autorė baigė šią mokyklą).

„Seimui 2013-uosius paskelbus Tarmių metais, 2012–2014 m. Lietuvą apkeliavo apie 30 mokslininkų dialektologų, ištyrusių, kad tarmės gerokai pasikeitusios. 2014 m. jie išleido kolektyvinę monografiją „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“, – apie tai, kas paskatino atkreipti dėmesį į iki šiol išsamiai ir kompleksiškai netirtas kupiškėnų, uteniškių ir šiaurės panevėžiškių paribio šnektas, pasakojo V. Meiliūnaitė. 

„Prieš ketverius metus kartu su kolegėmis, Klaipėdos universiteto dėstytoja dr. Asta Balčiūniene ir Lietuvos edukologijos universiteto prof. Regina Rinkauskiene, rinkome ir tyrinėjome rytų aukštaičių – kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektas, esančias intensyvių kalbinių ir tarminių kontaktų zonoje (šnektos ribojasi su latvių ir kaimyninėmis patarmėmis). Siekėme išsiaiškinti, kaip vystosi ekonomiškai nestiprių rajonų – Kupiškio, Biržų ir Rokiškio – paribio šnektos, nustatyti patarmių supanašėjimo lygį, nes visos patarmės yra itin susijusios kilmės, istorijos, socialiniu, kultūriniu bei kitais aspektais. Šių tyrinėjimų pagrindu 2019 m. buvo išleista monografija „Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“, – kalbėjo viena leidinio autorių.

Keliaudamos po šiaurės Aukštaitiją mokslininkės pamatė, kad tarmės stambėja, panašėja. „Nustatėme, kad yra silpnosios ir stipriosios tarmės bei patarmės: žmonės arba prisitaiko prie vietinės kalbos, pavyzdžiui, anykštėnai, kupiškėnai perima panevėžiečių ar utėniškių patarmes, panevėžiškiai  kalba bendrine kalba, o štai žemaitis, kur benuvyktų, šneka savo kalba. Pačios mažiausios kupiškėnų patarmės paribio šnektos XXI a. kinta sparčiau nei didesnių, įvairiais aspektais perspektyvesnių uteniškių ar panevėžiškių patarmių šnektos, stipresni sociokultūriniai ryšiai su kitų tradicinių patarmių didesniais miestais papildo šnektą naujomis ypatybėmis. O pats tarmės stiprumas labai priklauso nuo žmonių charakterio, kalbos vartojimo prestižo, vartojimo sričių bei pačių kalbėtojų migracijos (kraustymosi iš kaimų į miestus ar tolimesnius kraštus) ar nykimo“, – pasakojo V. Meiliūnaitė.

„Važinėdamos po šiaurės Aukštaitiją ir tyrinėdamos tarmes, prašėme žmonių atsakyti į klausimą, kas jūs esate. Jie pateikė įvairių atsakymų – savo vardą, pavardę profesiją. Tikėjomės bent kartą išgirsti atsakymą – kupiškėnas, panevėžiškis… Bet, geriausiu atveju, išgirdome, jog – lietuvis“, – apie tai, kad šiaurės Lietuvos gyventojai nepripažįsta esą tarmės atstovais pasakojo viešnia.

Jaunos kartos atstovą, kalbantį tarmiškai, šiaurės Lietuvoje sutikti – retenybė. Tad smagu, kad šiuo metu daugėja rašančių tarmiškai. Štai neseniai išėjo panevėžiškių Vlado Braziūno ir Stasio Eidrigevičiaus tarmiškos knygos“, – dėmesiu tarmėms džiaugėsi renginio viešnia.

Autorės pasakojimą papildė garso įrašai, skaidrės. Renginio metu pritariant gitara skambėjo bardo R. Mikalajūno aukštaitiška tarme atliekamos dainos. Taip rimta tema persipynė su linksmomis istorijomis, dainomis. Įdomu buvo tiek jaunam, tiek ir vyresniam renginio dalyviui.

Indrė Rapkevičienė, vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui
Nuotraukos Indrė Rapkevičienės ir Živilės Snicorytės