Kovo 30 d. minime Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – rašytojos, švietėjos, pedagogės, filantropės, kultūros ir visuomenės veikėjos, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios reikšmingiausių Lietuvos įvykių dalyvės gimtadienį. Didžiuojamės, kad mūsų biblioteka pavadinta šios iškilios asmenybės vardu, kuris buvo suteiktas 1989 metais.
Bibliotekos portale „Panevėžio kraštas virtualiai“ rasite virtualias parodas – naują „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos Steigiamojo Seimo narė“ ir anksčiau parengtą „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“, kuriose pateikiama daug vertingos informacijos apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 30 dieną Puziniškyje (Panevėžio raj.) inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius, baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą, vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimnaziją. 1865 m. L. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio fondinės ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866–1868) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą. Ten ji susirgo sunkia liga, kuri persekiojo visą gyvenimą. Tačiau nežiūrint silpnos sveikatos, Gabrielė mokyklą 1876 m. baigė ir tais pačiais metais įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. 1878 m. pedagogų taryboje išlaikė brandos egzaminus ir gavo namų mokytojos diplomą. Grįžusi į Joniškėlį dirbo kultūrinį ir švietėjišką darbą savo aplinkoje ir kartu tvarkė namų ūkį.
Petkevičių namai Joniškėlyje tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta. Čia įvairiomis dingstimis susiburdavo lietuvių inteligentai bei studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba. 1890 m. pasiuntė savo pirmąją korespondenciją („Iš Panevėžio“) į laikraštį „Varpas“. Rašydama į „Ūkininką“, pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. Ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi. 1894 m. periodinėje spaudoje pradėjo skelbti grožinę kūrybą. Pirmasis Bitės kūrinys – apysaka „Vilkienė“ išspausdintas „Varpe“ (Nr. 9, 10, 11, 12). 1894 m. su Jadvyga Juškyte įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti ir jai vadovavo iki 1903 m. Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu Dvi Moteri rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“. 1899 m. Bitė kartu su kitais inteligentais suorganizavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Palangoje (Keturakio „Amerika pirtyje“).
1901 m. Petkevičiai iš Joniškėlio persikėlė į savo dvarą Puziniškyje. Čia vyko inteligentų susibūrimai, apylinkės žmonių mokymai, iš Petkevičių namų buvo platinama lietuviška spauda. Intensyviai ėmė veikti „Žiburėlis“. Petkevičaitė užveisė bityną, kurio pajamas skyrė neturtingiems moksleiviams šelpti. Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė tuo metu nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime, ilgą laiką buvo jos garbės pirmininkė. Moterų judėjimas buvo viena iš Petkevičaitės veiklos sričių. 1908 m. gavusi „Vilniaus žinių“ kvietimą tapti redaktore, persikraustė į Vilnių. 1909–1913 m. dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. 1911–1912 m. redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“.
Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia mokė kaimo vaikus, įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Baigusi medicinos felčerių kursus Panevėžyje, gydė kaimo žmones, rašė „Karo meto dienoraštį“.
1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Nuo 1920 m. buvo renkama direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1919 m. gimnazijoje įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių.
1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nuo valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų bloko. Kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė, pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Buvo išrinkta į Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisiją, dalyvavo frakcijos ir Seimo posėdžiuose. Tačiau Seimo darbe plačiau nepasireiškė – po trijų mėnesių Petkevičaitė grįžo atgal mokytojauti į Panevėžį. Dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje. 1920 m. dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje. G. Petkevičaitės iniciatyva buvo įkurta Lietuvos Abolicionistų draugija.1922 m. prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo.
1921 metais Bitės iniciatyva gimnazijoje įkurta mokytojų savišalpos draugija „Atsarga“. Ji gavo Panevėžio komendanto leidimą sudaryti kalinių globos komitetą ir jam vadovavo. Komitetas rūpinosi kalinių darbo sąlygomis, įkūrė kalėjimo mokyklą. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. 1924 m. buvo išrinkta į Panevėžio apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbe.
Didelis pamokų krūvis, visuomeninė veikla alino rašytojos sveikatą. 1924 m. Petkevičaitė išvyko gydytis į Prancūziją. 1925 metais persikėlė gyventi į Puziniškį, vėl dirbo pačios organizuotuose kursuose suaugusiems. Tačiau nepalankios gyvenimo sąlygos Puziniškyje privertė rašytoją grįžti 1927 m. į Panevėžį. Dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė, bendravo su jaunimu. 1928 m. dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke. Įkūrė ortopedinės pagalbos draugiją.
Rašė romaną „Ad astra“ (išleistas 1933 m.), atsiminimų knygas „Karo metų dienoraštis“, „Iš mūsų kovų ir vargų“. 1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1943 metais birželio 14 dieną.
