2019 m. gruodžio 18 d. netikėtai mirė Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, šiemet atšventęs 75-ąją jubiliejinę sukaktį, vienas iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos filosofų, kurio darbai žinomi Europoje ir pasaulyje.
„Jei visų laikų lietuvių filosofus vertintume remdamiesi vien filosofinės minties originalumo ir filosofinių intuicijų savitumo kriterijumi, Arvydą Šliogerį turėtume pripažinti ne tik kaip iškiliausią šiuolaikinį, bet ir kaip iškiliausią visų laikų Lietuvos filosofą“, – teigia jo mokinys doc. dr. Naglis Kardelis, kuris savo Mokytoją gretina su Sokratu, Martinu Heideggeriu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Algirdu Juliumi Greimu.
A. Šliogeris, kilęs iš Panevėžio, savo šaknis, jų įtaką filosofinei minčiai nuolat pabrėždavo filosofinėje kūryboje, eseistikoje. Gimęs ir užaugęs mokytojų šeimoje Panevėžio pakraštyje, A. Šliogeris dažnai šią patirtį transkribavo savo veikaluose, publicistikoje, skaitydamas pranešimus konferencijose ar paskaitose studentams.
Gyvenimas sostinėje, studijos, profesūra Vilniaus universitete nenuslopino meilės gimtinei. Nuosavo rankraštyno žymus filosofas neperdavė nei Lietuvos nacionalinei, nei Vilniaus universiteto ar Mokslų akademijos bibliotekoms, bet patikėjo saugoti savo gimtojo miesto – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Šiame fonde saugomi 260 dokumentų originalai, datuojami nuo 1943 iki 2009 metų.
Iškilusis filosofas visad buvo Panevėžyje ypač gerbiamas, vertinamas ir labai laukiamas. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos organizuojami renginiai su juo vykdavo perpildytoje salėje. Kiekvienas toks susitikimas buvo didelė šventė filosofijos gurmanams.
Savo eseistikoje ar duodamas interviu A. Šliogeris nuolat pabrėždavo Panevėžio, kaip savo gimtosios vietos, lemiamą reikšmę jo asmenybės, pažiūrų, mąstysenos formavimuisi. Viename interviu su Vaidotu Dauniu filosofas tai išsako tokiais žodžiais: „…kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prousto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto. Mes prisigalvojame tūkstančius absoliutų, nusilipdome tūkstančius stabų, bet, deja, sulaukęs penkiasdešimties aš supratau, kad turėjau tik vieną absoliutą, kuris man brangesnis ir už poną Dievą. Ir tai buvo tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške. Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias. Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis. Ten aš bendravau su dievais; ten patyriau „pagonišką“ gyvenimo pilnatvę. (Konservatoriaus išpažintys. Vilnius, 1995, p. 122–123).
Svarbiausi biografijos faktai
Gimė 1944 09 12 Panevėžyje pedagogų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją.
1962 m. aukso medaliu baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija).
1962–1967 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminių technologijų fakultete.
1970–1973 m. studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros doktorantūroje.
1973–2012 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 2003–2012 m. – Filosofijos katedros vedėjas. Nuo 2012 m. profesorius emeritas.
Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1987), profesorius (1990), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (2007).
Parengė Virginija Januševičienė
