Rugpjūčio 6 dieną Dusetų K. Būgos bibliotekoje susirinkome susitikti su rašytoja, mokytoja Ilona Ežerinyte, knygų vaikams ir paaugliams autore.
Tačiau šįkart susitikimo tema – ne pasidomėti vertingomis šios autorės knygomis („Šunojaus diena” tituluota reikšmingiausiu metų debiutu, „Verksnių klubas” – Metų knyga paaugliams, „Sutikti eidą” – geriausia 2017 m. knyga paaugliams), o patiems pasimokyti iš jos kūrybinio rašymo ir išmėginti plunksną.
Pirmiausia kūrėja šmaikščiai papasakojo apie mokslininkų bandymą kompiuterio pagalba numatyti, kokie galėtų būti visų laikų geriausio bestselerio bruožai. Į duomenų bazę buvo suvesti ir ilgai apdorojami keli šimtai geriausių romanų, siekiant išskirti jų populiarumo priežastis. Pasirodo, kad bestselerio herojus turi būti vyras, „geriukas”, pageidautina, kad turėtų naminį gyvūną, geriausiai šunį, o kūrinio pavadinime turi būti žodis „mergina”. Žinoma, kad galėtume vystyti siužetą, reikėtų, kad tas „geriukas” ką nors išgelbėtų. O pagrindinė bestselerio taisyklė – priversti skaitytoją ir verkti, ir juoktis, ir laukti (kas bus toliau).
Kadangi tarp dirbtuvių dalyvių buvo keli vaikai, rašytoja pirmiausia pasiūlė užduotėlę jiems – davė dėžutę su daikčiukais, suvyniotais į foliją, ir pasiūlė išsitraukti po būsimos pasakos „herojų”. Vienam vaikui teko saga, kitam popierinė gėlytė, trečiam pupa… Rašytoja vaizdžiai nupasakojo, kad kūrinio pradžioje herojus turi būti nelaimingas, o pabaigoje laimingas, taigi, kad iš vienos būsenos pereitų į kitą, jam reikia kai ką nuveikti. Rašytojui svarbiausia numatyti, koks yra herojaus giliausiais troškimas, ką jis nori pasiekti? Galbūt sagos svajonė – atsidurti ant vestuvinės suknelės? O pasenusio saldainio „Karvutė” tikslas – būti suvalgyta?…
Vaikai kibo kurti savo pasakas, o suaugusiems ir jaunimui rašytoja pasiūlė susipažinti su japonų samurajų poezijos stiliumi haiku. Samurajų, japonų karių, tikslas buvo pilnai išgyventi vieną dieną nuo ryto iki vakaro, todėl ir poezija labai koncentruota, nedaugiažodė, daugiau atspindinti būseną. Taip pat labai svarbu sezoniškumas – yra atskirų metų laikų haiku, todėl Japonijoje net leidžiami specialūs sezoninių haiku žodžių žodynai. Išaiškinusi haiku kūrimo taisykles rašytoja davė pasiskaityti įvairių autorių haiku ir paprašė išsirinkti gražiausią. O tada jau atėjo metas ir patiems pasimankštinti. Pradžioje – palyginti nesunkus pratimėlis. I. Ežerinytė pasiūlė prikurti trečią eilutę haiku, kuris prasideda taip:
Ankstyvas rytas
Arbatos puodelyje –
…
O pabaigų klausytojai prikūrė įvairiausių: nuo „sušyla diena” iki „musė žvairuoja”, taigi pamatėme, kaip vienas ar du žodžiai gali sukurti skirtingą nuotaiką.
Pasimankštinus rašytoja pasiūlė susikaupti ir sukurti savo autentiškų haiku. Buvo smagu matyti, kaip naujai iškepti poetai pirštais skaičiuoja skiemenis, brauko ir taiso, bet galutinis rezultatas išties nustebino tiek kūrybinių dirbtuvių vadovę, tiek dalyvius. Beje, šie sukurti haiku bus panaudoti rugpjūčio 19–20 dienomis Dusetose vyksiančiose šiuolaikinio šokio ir aktorinio meistriškumo pamokose, kurias ves artistų namų „Insiti” mokytojai iš Vilniaus ir režisierė Gražina Kazokienė iš Zarasų. Štai keletas puikių per dešimt minučių Dusetose sukurtų haiku pavyzdžių:
Apleistas namas.
Stovi gandras po langu.
Gal kažko laukia?
(Ramunė)
Klykauja gervės
Gyvenimo vasarą
Rūkas užklojo
(Lina)
Neaugo krapai
Po to išbujojo
kaip medžiai
(Irma)
Pėdos ražienoj.
Duriantį skausmą glosto
Čiobrelių kvapas
(Jolanta)
Samanos minkštos.
Rudens dangus kloja man
žiemos patalą
(Liana)
Nedainuok dabar
Jauno mėnulio pievoj
žolės sapnuoja
(Gintarė)
Vasaros vėjy
Pienės pūkas nuskrido
Svajonė kartu.
(Greta)
Juodi marškiniai
priešinasi ašaroms
Gerai jas slepia
(Ema)
Balsu paskaičius sukurtus haiku dar leidomės į pokalbį, kas yra kūrybiškumas, kokiomis savybėmis pasižymi kūrybingas žmogus. Rašytoja pasiūlė dar vieną žaidimuką – ilgai negalvojus užbaigti frazę „baltas kaip…”, ir patikrinti, kiek auditorijos pasakys „sniegas”. O po to užbaigti frazę „juodas kaip…”, tačiau pagalvoti ilgėliau, kad tai nebūtų įprastas žodis, kad niekas daugiau tokio nebūtų sugalvojęs. Taigi gyvai supratome, kaip labai mumyse gyvi stereotipai, ir kaip kartais nelengva surasti originalų sprendimą.
Kalbėjomės ir apie jaunų žmonių kūrybiškumo ugdymą mokyklose, apie netradicines pamokas, apie autentišką mokytojo ir mokinio santykį, apie poreikį ne tik pasiruošti egzaminams, bet ir augti kaip asmenybei. Supratome, kaip svarbu mokytojui pajusti jauno žmogaus išgyvenimus, poreikius, jo vidinį pasaulį ir gebėti prakalbinti apie tai, kas išties svarbu, o ne vien laikytis sausų programų.
Džiugu, kad kūrybinio rašymo paslaptimis susidomėjo gausus būrys dusetiškių, vasarotojų, net svečių iš kitų miestų. O charizmatiškos rašytojos klausyti buvo gera ir jaunimui, ir senjorams.
Susitikimą rengė VšĮ „Pamėginčius”, iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Indrė Klimkaitė, Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka
