Supažindiname su naujai gauta, įtraukiančia, nelabaisiais knibždančia Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorės habil. dr. Birutės Jasiūnaitės mitologinės leksikos studija „Lietuvių velniavardžiai“ (2018 m. Vilniaus universiteto leidykla). Tekstą puošia autorės karpiniai su kipšais, o juodai pilkas knygos „rūbas“ ir iliustracijos tarsi nukelia į gūdžią naktį raiste ir kitas vietas, kuriose, kaip teigiama tautosakoje, gali sutikti nelabąjį.
Velnias – tai viena spalvingiausių ir populiariausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje. Jis nevienalytis, chaotiškas personažas, etnografo Norberto Vėliaus pavadintas „šimtaveidžiu“.
Pasak autorės, velnias – pavojingas sutvėrimas, o jo vardą minėdamas gali prisišaukti bėdos, todėl atsiranda daug pakaitalų: nelabasis, raistinis, skeltanagis, raišis, kildinas, žaliasis ponaitis, Pilypas Pabalinis, Dumbrių dėdė ir kt.
Ši knyga – tai beveik penkių šimtų folklorinio velnio pavadinimų, vartojamų įvairiose lietuvių tarmėse ir tautosakos tekstuose, sinchroninis tyrimas. Velniavardžiai joje surikiuoti pagal motyvuojamuosius požymius: būtybės gyvenamąją vietą, išvaizdos ypatybes, veiksmus ar funkcijas, būdo ir elgsenos savybes. Aptariami ir nemotyvuoti skoliniai bei tikriniai velnio vardai.
Nors autorė linkusi teigti, kad Lietuvoje nerasi nė vieno kaimo, kuris būtų kildinamas iš velnio vardo, tačiau susijusių vietų pavadinimų – daugybė. Vis tik Panevėžio rajone turime Velniakius – kaimą 5 km nuo Karsakiškio. Studijoje analizuojama tyrimų medžiaga siejasi su šiemet minimais Vietovardžių metais.
Knygos skirsnyje Velnio pavadinimai pagal gyvenamąją vietą lietuvių tarmėse ir tautosakoje folklorinio velnio pavadinimo kilmė siejama su jo gyvenamąja vieta pagal smulkiuosius toponimus, kilusius iš miško pavadinimo (šilinis, Degutgirio ponas), vandens telkinio, žemės reljefo formos (raistinis, pabalinis, senis Žilis Kalnis Kaulis, Kaulinis diedas ant geležinio kalno, Rambynas). Itin glaudus folklorinio velnio ryšys su vandenimis atsispindi ir išvestinių hidronimų daryboje, pavyzdžiui, pelkių pavadinimuose Vélniabalė (Zarasų raj.) ar Velniãraistis (Molėtų raj.). Spėjama velnią kažkada buvus konkrečios vietos dvasia saugotoja. Velnių vardais visoje Lietuvoje populiaru vadinti neįžengiamus miškus, raistus, akmenis su įspaustomis pėdomis ar griovas.
Pagrindinis knygos duomenų šaltinis yra 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas” (1941-2002), kuriame velniavardžių gausiai pateikiama ir iš rašytinių, ir iš rankraštinių šaltinių. Įdomių faktų mokslininkė aptiko tarminių pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos tekstų rinkiniuose.
Monografijos pabaigoje pateikiamas išsamus literatūros sąrašas ir visų knygoje vartojamų mitonimų rodyklė – tiek velniavardžių, tiek kitų mitinių būtybių – lietuvių ir kitomis kalbomis.
Pravėrę šią „velnių skrynią“ , sužinosite ne tik dažnai vartojamų šėtono ar Pinčiuko pavadinimų kilmę, bet ir mažiau žinomų ar išvis negirdėtų piktosios mitologinės būtybės vardų.
Tie, kam įdomi istorija, antropologija, evoliucija, skaitydami šią knygą patirs didžiulį malonumą.
Leidinys skiriamas įvairių specialybių humanitarams: kalbininkams, tautosakininkams, mitologams, etnologams. Juo galės naudotis minėtųjų specialybių studentai ir skaitytojai, kuriuos domina paslaptingi demonologijos dalykai. Knygos ieškokite Didžiojoje skaitykloje.
Informaciją parengė:
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
Birutė Urbanavičienė
Tel. (8 45) 46 55 65
birute.urbanaviciene@pavb.lt
