Birutės Žilytės retrospektyvinė darbų paroda

Birželio 5 d. 16 val. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos II a. ekspozicijų erdvėse – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės grafikės Birutės Žilytės retrospektyvinės darbų parodos atidarymas. Iš ciklo „ Nacionalinė valstybė ir Lietuvos meno kūrėjai“.

Žymi Lietuvos dailininkė grafikė, knygų iliustratorė, Nacionalinės premijos laureatė Birutė Žilytė gimė 1930 m. birželio 2 d. Naniškiuose, Panevėžio rajone.

1956 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Dalyvavo daugelyje grupinių parodų, surengė dvi asmenines ekspozicijas: parodų rūmuose „Litexpo“ (2008) ir Nacionalinėje dailės galerijoje (2010). Sukūrė šimtus iliustracijų bei kitų darbų, tarp jų – estampų ciklus „Anykščių kraštas“ (1961), „Vilnius“ (1966), „Augalai“ (973–1974), triptiką „Žalgiris“ (1970). Kartu su vyru A.Steponavičiumi sienų tapybos darbais papuošė legendinę Vilniaus kavinę „Nykštukas“ (1964) ir neseniai valstybės saugomu kultūros paveldo objektu paskelbtą Valkininkų sanatoriją „Pušelė“ (1969–1972). Geriausiai žinomos autorės iliustruotos knygos – Kazio Jakubėno „Abėcėlė“ (1958), Petro Cvirkos „Rainiukai“ (1962), Mykolo Sluckio „Nedėkingas ančiukas“ (1964 ir 1967, kartu su A. Steponavičiumi), Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970 ir 2007), Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985) bei Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (1989 ir 2007). 1997 m. menininkė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. 2015 m. tapo Nacionalinės premijos laureate.

Menotyrininkė Danutė Zovienė rašo: Į Lietuvos meninį gyvenimą Žilytė atėjo 6-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su visa grupe tuomet jaunų grafikų, įtvirtinusių naują meninį mąstymą ir plastinę raišką (Algirdas Steponavičius, Albina Makūnaitė, Sigutė Valiuvienė, Vytautas Valius, Aldona Skirutytė, Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas ir kt.). Grafikai ši karta grąžino lietuvių liaudies kūrybos nacionalinę savimonę, suteikė jai naują prasmę. Jų formuojama plastinė kalba buvo paženklinta modernumu, stilingu dekoratyvumu, nutolusiu nuo iki tol klestėjusio realizmo.

Išskirtinis Žilytės iliustracijų bruožas – spalvingumas. Dailininkė mėgsta ryškias spalvas (ypač įvairius raudonos atspalvius), dekoratyvius gryno dažo derinius. Spalvų turtingumo ji semiasi iš gamtos, sutirštindama natūroje esančias spalvas iki simbolinio skambesio. Kontrastingais deriniais dailininkė dar labiau pabrėžia lūžtančias plokštumas, sukuria netikėtus optinius reginius. Tokios vaikiškų knygų iliustracijos buvo novatoriškas dalykas ne tik lietuvių grafikoje. Žilytės kūryba formavosi nuosekliai ir kryptingai, veikiama turtingos jos pačios meninės prigimties ir artimos kūrybinės bendrystės su dailininku Algirdu Steponavičium.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūrinių renginių ir leidybos skyrius