Rainių Kančios koplyčios vitražai

 A. Dovydėno sukurto vitražo Rainių Kančios koplyčiai fragmentas.

Liepos 20 d. (ketvirtadienį) 16 val. bibliotekoje vyksiančiame renginyje, skirtame šviesaus atminimo dailininkui vitražistui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui ALGIRDUI DOVYDĖNUI, bus pristatytas vienas svarbiausių jo kūrinių – Rainių Kančios koplyčiai sukurtų vitražų projektas. 1994 m. už šiuos vitražus dailininkas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 

Rainių memorialinis kompleksas skirtas Telšiuose kalėjusiems politiniams kaliniams, 1941 m. birželio naktį žiauriai nužudytiems ir išniekintiems NKVD bei jų pagalbininkų Rainių miškelyje, atminti. Tragišką įvykį siekta įamžinti dar Antrojo pasaulinio karo metais, bet sumanymo nepavyko įgyvendinti.

Atkūrus nepriklausomybę Žemaičių kultūros draugija ėmė rūpintis įamžinti ir pagerbti Rainių žudynių aukas. 1991 m. birželio 23 d. minint 50-ąsias tragedijos metines, projektas buvo atgaivintas. Visą Rainių memorialo kompleksą – Kančios koplyčios, Rainių miškelio ir Kankinių kapo sutvarkymo projektą rengė Telšių vyriausiasis architektas Algirdas Žebrauskas. Koplyčiai atstatyti jis naudojosi Jono Virako 1943 m. sukurtais brėžiniais ir eskizais. Interjerui apipavidalinti buvo pakviesti menininkai: skulptorius Regimantas Midvikis, tapytojas Antanas Kmieliauskas ir vitražo menininkas A. Dovydėnas.

Prie šio projekto dailininkas dirbo ketverius metus ir sukūrė vienuolika vitražų, skirtų ne tik Rainių aukoms, bet ir visiems ištremtiems, nužudytiems ir negrįžusiems Lietuvos žmonėms pagerbti. Jam, kaip buvusiam tremtiniui, tema buvo skaudžiai artima, tačiau ir kančios temą, ir patį kūrinį mąstė visos Lietuvos žmonių tragiškų išgyvenimų, tautos kančių, kartu ir tikėjimo bei vilties kontekstuose. Be to, projektuodamas šio komplekso vitražus, dailininkas siekė išryškinti nacionalinį temos aspektą, kuris jam buvo ypač svarbus, juo labiau kad dirbta lemtingųjų Sausio 13-osios įvykių dienomis.

Rainių koplyčios vitražų meninė kalba labai tauri ir subtili, o kančios tema santūriai atskleista minimaliomis raiškos priemonėmis, tačiau giluminis jų klodas daugiasluoksnis ir talpus. Čia susipina krikščioniška ir liaudiška pasaulėjauta, atsiskleidžia simbolių daugiaprasmiškumas, vieni lengvai suvokiami, kiti atpažįstami ne iš karto. Šešių stačiakampių langų vitražų kompozicijose vyrauja grafiškas pradas. Balkšvas, švaraus atspalvio švelniai grublėtos faktūros stiklo fonas siauromis švino juostelėmis suskaidytas smulkiu šešiakampių bičių korio akučių, simbolizuojančių pastovumą ir atsinaujinimą, tinklu.

Dviejų platesnių langų kompozicijose per visą aukštį įkomponuotas Kristaus kančios ir prisikėlimo simbolis – stilizuotas Turino drobulės su skaisčiai raudonais kraujo ženklais fragmentas, iš fono subtiliai išsiskiriantis vien tik kito atspalvio baltumu ir plona aiškia kontūro linija. Prasminį ir idėjinį vitražų turinį papildo apačioje įkomponuoti Kristaus kankinimo įrankiai ir rugių varpos, kaip užuomina į universalų išganymą ir žmogaus gyvenimo paslaptį. Siauresniuose sienų ir apskrituose paskliautės languose dominuoja kraujo spalvos Kristaus erškėčių vainiko motyvas, keliantis kalėjimus ir lagerius tvėrusios spygliuotos vielos asociacijas. Toninis balkšvo atspalvio, šviesus švelnios faktūros stiklas, skaidrus grafiškas taupių vaizduojamųjų elementų piešinys ir tokie pat santūrūs raudonos spalvos akcentai sukuria labai skaidrią plokštuminių vitražų visumą, puikiai derančią prie kamerinės erdvės, baltų koplyčios sienų, puikios balto marmuro įdubaus reljefo Nukryžiuotojo skulptūros (skulptorius R. Midvikis) ir kitų įrangos elementų.

Šviesai pakankamai laidūs vitražai kartu kiek praskaidrina ir dailininko A. Kmieliausko sukurtą itin sodrią koplyčios skliautus ištisai dengiančią siužetinę tapybą. Dirbant prie šio projekto išryškėjo A. Dovydėnui būdinga savybė – jis visuomet jaučia ne tik interjero architektūrą ir erdvę, bet ir tai, kas yra greta. Be to, pasimatė ir tai, kad menininkas yra išsiugdęs labai stiprų saiko jausmą, sugeba valdyti emocijas, galbūt kaip tik dėl šios priežasties Rainių vitražuose išvengta atvirai akivaizdaus kančios kulto demonstravimo, ryškesnių, emocingesnių spalvinių derinių, o pasirinkta kur kas tylesnė, trapesnė, santūresnė, tačiau itin įtaigi meninė kalba.

Pagal menotyrininkės Dalios Ramonienės tekstą iš knygos "Algirdas Dovydėnas. Vitražai", 2012 m.

Parengė Virginija Januševičienė

Iliustracijoje: A. Dovydėno sukurto vitražo Rainių Kančios koplyčiai fragmentas.