Rasos – Lietuvos kultūros ir istorijos archyvas po atviru dangumi

Lankydami Rasų kapines tikriausiai ne taip dažnai susimąstome, kad šiame panteone esančios kapavietės, kriptos, kolumbariumai, paminklai, kenotafos bei juose išlikę epitafijų įrašai – tai tarsi archyvas po atviru dangumi, liudijantis Lietuvos dviejų šimtmečių kultūrinės, kalbinės ir politinės istorijos aplinką bei atspindintis jos įvykius, faktus ir raiškas. 

Šiame archyve nepaklysti ir išryškinti svarbiausių, žymiausių ir ryškiausių asmenybių vardus ir jų nuopelnus Lietuvos kultūrai, mokslui, menams bei istorijai mums padėjo šio archyvo po atviru dangaus skliautu tyrinėtoja ir žinovė istorikė Vida Girininkienė.

Rasų kapinių susiformavimas neatskiriamas nuo kitų Europos valstybių kapinių istorijos, kai augant ir plečiantis pramonei, tiesiant naujus kelius, jos ėmė trukdyti ir buvo iškeliamos į užmiesčius. Taip už tuomečio Vilniaus ribų, Rasų-Rybiškių kalvyno miškuose 1801 metais įsteigtos naujos kapinės. Pastatyti du kolumbariumai – pietinis ir šiaurinis. Tokiose atokiose, toli nuo miesto centro ir bažnyčios kapinėse iš pradžių niekas nenorėjo laidoti. Pirmasis žinomas ir žymus vilnietis, palaidotas šiose kapinėse, buvo miesto burmistras Jonas Mileris.

Laikui bėgant kapinių kraštovaizdis keitėsi: iškirsti medžiai, kurie kalvotame kapinių reljefe priminė parką, nugriauti abu kolumbariumai, o juose buvę garsių žmonių palaikai palaidoti dviejose bendrose duobėse. Vietoje nugriauto pietinio imta laidoti žymius kultūros žmones, kaip poetas Juozas Tysliava (1901–1961), rašytojas, teatro kritikas, literatūros profesorius Balys Sruoga (1896–1947) ir 1988 m. iš JAV čia perkelti rašytojo žmonos Vandos Daugirdaitės-Sruogienės (1899–1997) palaikai. Kito nugriauto kolumbariumo vieta tapo menininkų kalvelė, kur ilsisi menininkai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), kurio palaikai į Rasas parvežti ir iškilmingai palaidoti iš Lenkijos, Vincas Kisarauskas (1934–1988) – grafikas, vienas pirmųjų asambliažų kūrėjų, Kazys Boruta (1905–1965) – rašytojas, visuomenės, kultūros veikėjas.

Šiandien Rasos žinomos ir pamėgtos lankytojų dėl čia palaidotų garsių žmonių – šiose kapinėse ilsisi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, Lietuvos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius (1851–1927). Vileišių šeimos koplyčioje-mauzoliejuje palaidoti lietuvybės žadintojai broliai Vileišiai: gydytojas Antanas Vileišis (1856–1919), teisininkas, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis (1872–1942), inžinierius, mecenatas, „Vilniaus žinių“ leidėjas Petras Vileišis. Žymi didžiojo Vilniaus seimo organizatorė Emilija Vileišienė-Jašmontaitė amžinojo poilsio, jos valia, atgulė šalia anksti mirusio brolio Jono.

1929 m., minint Vilniaus universiteto įkūrimo 350-ąsias metines, iš Paryžiaus Monmarto kapinių į Vilnių pervežti ir Rasose palaidoti Europinio lygmens istoriko, kartografo, numizmato, kultūros mecenato ir idėjinio filomatų vadovo Joachimo Lelevelio (1786–1861) palaikai. Šiame panteone amžino poilsio atgulė poetas, literatūros tyrinėtojas bei vertėjas Euzebijus Slovackis (1772–1814) ir jo sūnus Julijus Slovackis – vienas garsiausių lenkų poetų. Istorikas, kolekcininkas ir archeologas, Senienų muziejaus steigėjas, garsiosios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorų palikuonis Eustachijus Tiškevičius (1814–1873), gydytojas ir kolekcionierius, litografijų rinkinio „Vilniaus albumas“ leidėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis (1808–1885).

Lankantis Rasų kapinėse būtina stabtelėti prie Vrublevskių šeimos kapaviečių: gydytojo, anticarinio judėjimo dalyvio Eustachijaus Edvardo Vrublevskio (1826-1891) ir advokato, bibliofilo, kultūros veikėjo, Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugijos steigėjo Tado Stanislovo Vrublevskio (1858–1925), kurio pastangomis buvo sukauptas Rytų ir Vidurio Europoje turtingiausias senosios Lietuvos knygos kultūros rinkinys, dabar sudarantis Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pagrindą.

Čia ilsisi architektas, skulptorius Antanas Vivulskis (1877–1919), legendinio režisieriaus Juozo Miltinio mokinys, kino režisierius Raimondas Vabalas (1937–2001), aktyvus pilietis ir poetas Liudvikas Kondrotovičius (slap.Vladislavas Sirokomlė) (1823–1862), bendravęs su 1863–1864 metų sukilimo organizatoriais ir juos rėmęs. Šiame panteone taip pat palaidoti poetas ir rašytojas, Vilniaus ir Kauno universiteto profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas (1892–1967), dramaturgas ir publicistas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916), tautosakininkas publicistas, poetas, Didžiojo Vilniaus Seimo organizacijos narys Mečislovas Dovoina-Silvestravičius (1849–1919). Redaktorius, visuomenės veikėjas Povilas Višinskis (1875–1906), paskatinęs Žemaitės atėjimą į lietuvių literatūrą, Šatrijos Raganos ir Lazdynų Pelėdos – literatūrinės kalbos ir kūrybos mokytojas. 

Rasos amžinam poilsiui priglaudė dramatiško likimo Stepono Batoro universiteto profesorių Juzefą Vaclovą Lukoševičių (1863–1928), kuris suartėjo su A. Uljanovu ir kitais slaptos organizacijos „Narodnaja volia“ studentais ir rengė pasikėsinimą į carą Aleksandrą III. Buvo suimtas ir nuteistas. 18 metų kalėjo Šliserburgo tvirtovėje.

Rasų kapinės saugo 19 a. nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimų dalyvių atminimą – apie keturiasdešimt 1863–1864 metų sukilimo, šiandien dėl dalies sunaikintų ar nenustatytų, aplankyti ir pagerbti galime tik 28 kapavietes. Čia palaidotas ir vienas organizatorių Lietuvoje ir Baltarusijoje vadovaujamo organo – Lietuvos provincijų valdymo skyriaus – narys Aleksandras Oskierka (1830–1911), kuris buvo suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos.

Rasų nekropolyje ilsisi garsiausi ir žymiausi įvairių tautybių žmonės – mokslininkai, knygnešiai, dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, muzikai, visuomenės, spaudos ir kultūros veikėjai, sukilimo dalyviai. Jų poilsio vietas ir istorijos puslapiuose įrašytus darbus ir įdomius, netikėtus bei dramatiškus asmeninius likimus šiandien liudija išlikęs dokumentinis paveldas ir epitafijų įrašai. Rasos – vienos iš unikaliausių Lietuvos kapinių, kuriose ne tik saugoma praėjusio laiko dvasia, sutalpinusi garsias pavardes, bet jose susilieja ir persipina trijų tautų – lenkų, baltarusių ir lietuvių – kultūrinių, politinių ir tautinių įvykių raiškos samprata. Kaip teigė mūsų sekmadienio popietės gidė Vida Girininkienė, „Kapinės, kokios senos bebūtų, visada priklauso DABAR gyvenantiems žmonėms ir yra vienas iškalbingiausių pagarbos savo istorijai rodiklis. Mirties jose nėra. Jose esame mes patys, DABAR gyvenantys žmonės“.

Tekstas Angelės Mikelinskaitės
Nuotraukos Romos Aleliūnienės