Rašytojas Sigitas Parulskis apie knygas ir jų rašymą

Susitikimas su vienu iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Sigitu Parulskiu – ypatinga šventė. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje susirinko pilnutėlė salė jo talento gerbėjų, norinčių išgirsti gyvą rašytojo žodį.

Savita rašymo maniera, aštrios mintys ir stiprūs žodžiai, ironija ir saviironija. Pastarosios būdingos ir bendraujant su auditorija. Literatūros kritikai jam nešykšti epitetų. Įžūliu jaunuoliu yra įvardinę dar kūrybos pradžioje. S. Parulskis juokiasi ir sako, kad kritikai visko prisigalvoja, o iš tiesų jis esąs geras. Tačiau čia pat pataria jaunimui, kad nebūtų mėmės, nes tai neįdomu.

Nors svečias buvo smarkiai persišaldęs, bet tai nesutrukdė jam atvykti į Panevėžį. Karšta arbata iš termoso, ledinukai šiek tiek pagelbėjo balsui, kurį rašytojas tądien įvardijo erotiškai maloniu.

Panevėžį jis prisimena kaip sporto miestą. Jaunystėje čia mėtė ietį. Buvo tik mėgėjas ir sako pavydėjęs profesionalams. O vėliau dar buvo ir teatras. Rokiškio rajono Obelių miestelyje gimęs S. Parulskis nenoriai kalbėjo apie savo vaikystės patirtis. Teigė nenorįs tų metų prisiminti, nes prisiminimai jam kelia šiurpą. „Buvo gūdus sovietmetis be koka kolos, interneto, mobiliųjų telefonų“, – paironizavo.

Susitikime su panevėžiečiais, pirmąkart Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje besilankantis, rašytojas kalbėjo apie knygas, rašymo būdą, emocijų archeologiją. Sakė, kad nėra suskaičiavęs savo parašytų knygų. „Man knygos yra knygos. Visos jos kažkaip atsiranda. Reikia sugrūsti į formą, o paskui paleisti“, – sakė jis, pridurdamas, kad rašyti pagal taisykles neįmanoma, ypač romano, kuris yra laisvas žanras kaip verlibru parašytas eilėraštis.

Kiekvienoje knygoje perteikta tam tikra patirtis. Rašytojas pripažino, kad knyga „Tamsa ir partneriai“ – probleminė knyga. Ją rašant buvo tokių dalykų, su kuriais sunku susidoroti. Rašytojas kaltintas ir antisemitinėmis nuotaikomis. Jo nuomone, holokaustas – labai sudėtinga tema, todėl reikia daug kalbėtis apie tai, aiškintis, kad suvoktum, kaip viskas buvo, o ne bandytum pats nuo savęs nuslėpti, nes tai yra bjauriausia.

Knyga gali supurtyti skaitytoją, psichologiškai jį gydyti. S. Parulskis pasakojo, kaip jam dėkojo vienas skaitytojas, perskaitęs apie tai, kaip jaučiasi sūnus, palaidojęs tėvą. „Gal tam žmonės rašo ir skaito, kad padėtų vieni kitiems, nors mane kaltina, kad noriu uždirbti pinigų“, - paironizavo rašytojas.

Buvo įdomu sužinoti, kokią įtaką jo rašymui turi muzika – ji apsaugo nuo aplinkos triukšmo ir padeda persijungti į kūrybos procesą. Sėdi, klauso muzikos, dažniausiai bliuzo, staiga atsipeikėja ir žiūri, kad jau parašė du puslapius. Temą ar kokį vertingą pamąstymą gali atrasti vedžiodamas savo augintinį labradorą, o sporto varžybos per televiziją kartais mestelėja būsimai knygai tinkamą mintį, kurią jis pats sau persiunčia žinute.

„Svarbiausias dalykas, kuris man labai praverčia rašant – tam tikra emocinė archeologija. Sėdžiu ir knaisiojuos po save, ieškodamas tam tikrų taškų praeityje, savo gyvenime, galbūt žmonijos, religijos istorijoje. Kai atrandi svarbų dalyką savo praeityje, pajunti labai stiprų energetinį lauką ir tai labai pakrauna kalbą, kuriai reikia energijos, vaizdinių“, – savo kūrybos laboratorijos duris pravėrė rašytojas.

S. Parulskis sakė seniai neberašantis kritikos, nes jam tai nusibodo, nėra aiškių vertinimo kriterijų. „Kai buvau jaunas, mylėjau literatūrą, o dabar literatūra tegu myli mane“, – šmaikštavo rašytojas.

Prieš daug metų pasakytus ir jo paties dažnai cituojamus žodžius: „Man visada iš esmės rūpėjo tik Dievas ir moteris“, dabar rašytojas kiek perfrazavo, teigdamas, kad dievai keičiasi, o moterys išlieka amžinai. „Tikėjimas, religingumas, Dievas tai yra vis kas kita. Todėl nelengva atsakyti į klausimą, koks mano santykis su Dievu. Grožis, harmonija, dvasingumas – tai yra puiku, ką paliko religija. Diskutuoti su religijos tradicijomis yra reikalinga, nes mes sąmoningai ar ne, remiamės tomis nuostatomis“, – kalbėjo S. Parulskis, tuoj pat pridūręs, kad yra dar ir baudžiamasis kodeksas.

Rašytojas vienu metu skaito kelias knygas, kad pajustų jų šniokštimą. Turi sumanymą parašyti knygą apie Kristijoną Donelaitį.

Bibliotekoje vykusiame susitikime aktorius Evaldas Stokė skaitė ištraukas iš S. Parulskio knygų.
Renginį vedė bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė.

Visus rašytojo kūrybos gerbėjus, trokštančius autografų, pralenkė Skaistė Šumanaitė, iš namų atsinešusi net 13 S. Parulskio knygų.

Šis susitikimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vykdomo projekto „Literatūros ir kino dienos“ renginys.

Virginijos Januševičienės tekstas

Vilijos Stokienės nuotr.